Pavarčius skelbimų laikraščius ar tokio pobūdžio internetinius puslapius statybinių prekių skiltyse mirgėte mirga senovines molines plytas siūlantys skelbimai. Čia jų kaina svyruoja nuo lito iki keturių litų už vienetą.
„Sekundės“ korespondentei paskambinus vienam iš tokių pasiskelbusių pardavėjų iš Panevėžio, telefonu atsiliepusi moteris ėmė girti savo prekę. Pasak jos, plytos neva vežamos tiesiai iš Klaipėdoje stovinčio dvaro.
Iš čia gražiai sudėliotas ant padėkliukų prekybininkai jas tiekia savo klientams. Už vieną tokią senovinę šamotinę plytą pardavėja paprašė 1,20 lito.
Paklausta, ar pirkėjui dėl tokios savo būsto puošmenos negali kilti problemų su teisėsauga, moteris, rodos, nesuprato, apie kokias kliūtis kalbama. „Viskas tvarkinga, ant padėkliukų sustatom...“ – numykė pašnekovė.
Vagia namudininkai
Pirkėjų netrūksta – būstą puošti senove dvelkiančiomis detalėmis šiais laikais labai madinga. Retro stilių pamėgo ne tik didžiulius statinius renčiantys verslininkai, bet ir jaukų kampelį bandantys susikurti paprasti gyventojai.
Skirtumas tik tas, pasak architektų bei paveldosaugininkų, kad profesionaliam darbuotojui mintis apie statybines medžiagas iš saugomų objektų retai kyla.
„Senos plytos itin populiarios ir naudojamos įvairiems projekto fragmentams. Mums teko statyti prekybos centre sieną iš tokių plytų. Jas atsivežėme iš nugriauto, niekam nebereikalingo pastato. Tačiau plėšti dvarus – tikras barbarizmas. Rimtas, save gerbiantis architektas visada pasidomi, iš kur atvežamos statybinės medžiagos“, – „Sekundei“ tvirtino Panevėžio architektas Valdas Klimavičius.
Tačiau tokie nelegalūs dalykai, pasak Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Kazio Stančiko, neatgraso privačių namų savininkų. Kai kurie jų netgi nežino, iš kur statybininkai jiems atveža senove dvelkiančias plytas.
„Tokius kriminalus išdarinėja prastos firmos, kurios dirba pusiau namudiniu būdu. Rimtoms įmonėms, manau, rūpi geras vardas, juk vogti plytas iš paveldo objektų – nusikaltimas. Už jį gresia baudžiamoji atsakomybė“, – žmonių nesupratingumu saugant istorinius paminklus piktinosi K.Stančikas.
Kartais sučiumpa
Nutverti tokius nusikaltėlius labai sunku, nes jie dirba atsargiai – viso pastato iš karto negriauna, laupo po plytą.
„Yra tokių dalykų – saugomų pastatų plytos po truputį dingsta“, – sakė Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas.
Anot jo, Panevėžio apskrityje senovinių plytų vagystė buvo užregistruota Biržų rajone. Ne vienas apgalvotas nusikaltimas laiku pastebėtas atnaujinant tokius statinius.
„Rekonstrukcijų metu autentiškos istorinio statinio dalys išardomos ir vietoje senų plytų mūrijama naujomis“, – apie neteisėtus statybininkų gudravimus pasakojo A.Umbrasas.
Ne viena pavykusia paveldo niokotojų išaiškinimo operacija džiaugėsi ir šios įstaigos vyriausiasis valstybinis inspektorius K.Stančikas: „Esame ne vieną tokių statinių griovimą sustabdę.“
Su visuomenės pagalba Panevėžio padalinio paveldosaugininkams ne per seniausiai pavyko išsaugoti dvarą Pasvalio rajone. Čia, pasak K.Stančiko, statinį privatizavęs asmuo ruošėsi pasipelnyti iš seno pastato – nusisamdė žmonių, kurie išardytų juodojo rinkoje brangiai kainuojančias plytas.
„Dvarus atsiėmusieji negali jų griauti, nes tai kultūrinės-istorinės svarbos objektai. Žmonės, pastebėję tokius atvejus, turėtų tuoj pat mums pranešti“, – pabrėžė K.Stančikas.
Už tokius nelegalius darbus, anot jo, gresia baudžiamoji atsakomybė.
Tačiau daugelio sąžinę, inspektoriaus nuomone, galima papirkti. Juodojoje rinkoje, jo žiniomis, senovinės plytos parduodant Lietuvoje kainuoja iki 10 litų už vienetą. Dalis tokių „verslininkų“ susigundo nelegalia prekyba Latvijoje, kur viena senovinė plyta parduodama net už 25 litus.
Plytos pastebimos
Kalbos apie „perspektyvų“ verslą sklando ir tarp pačių Panevėžio statybininkų. Neseniai retro stiliaus sieną gyvenamajame name mūrijęs Romas „Sekundei“ sakė, kad plytas kolegos atvežė iš dvaro kaimyniniame rajone. Ten buvo darbuojamasi naktį.
Būsto šeimininkams šis madingas akcentas kainavo po 5 litus už vieną plytą. Prabangi ir stilinga namo dekoracija, pasak pašnekovo, atrodo nepakartojamai.
Tačiau ši detalė, pasak A.Umbraso, labiausiai ir išduoda istorinio paveldo niokotojus.
„Jei žmogus vagia senovines plytas, galima greitai pamatyti, kur jas panaudoja, nes ši statybinė medžiaga labai pastebima“, – pabrėžė viršininkas.
Bandė oficialiu keliu
Didžiausia problema, kodėl Lietuvos turtas taip drastiškai niokojamas, A.Umbraso įsitikinimu, yra ta, kad ne visi paveldosaugos objektai turi savininkus, kurie galėtų juos prižiūrėtų.
Tokį turtą akylai puoselėja ir Panevėžio kunigas Rimantas Gudelis. Jis atsakingas už Alančių dvarą Vadoklių seniūnijoje. Prie irstančių Lietuvos dvarų priskirto pastatobūklė. pasak savininko, itin sunki.
„Sunku apsaugoti, kai dvaras nyksta ir dėl laiko, ir dėl žmonių. Plytas čia nešiojo jau prieš keturiasdešimt metu, kai viskas sudegė. Išgriūna kokia siena – tai plytas kažkas ir surenka...“ – nuogąstavo kunigas.
Dvasininkas tikisi, kad žmones apėmusi senovinio stiliaus karštligė nesutrukdys jam baigti ką tik pradėtų dvaro restauravimo darbų.
Tačiau Alančių dvaras jau spėjo patekti į verslininkų akiratį. Iš Šiaulių atvykusi statybų firma netgi bandė oficialiai įsigyti vertingų plytų – įmonės atstovai kreipėsi į paveldosaugininkus, kad šie leistų nugriauti beirstantį statinį.