Seimas, pernai pritardamas 2005 m. Valstybės kontrolės veiklos ataskaitai, Jūsų vadovaujamai įstaigai prisakė stiprinti žmogiškuosius išteklius – užtikrinti reikiamą darbuotojų kompetenciją ir profesionalumą”. Tačiau įvykdžius vieną uždavinį, iškilo kitas. Kaip Valstybės kontrolei sekasi išlaikyti specialistus valdiškame darbe?
Tikriausiai mūsų padėtis nėra nei geresnė, nei blogesnė nei kitose valstybės institucijose. Per praėjusius metus išėjo 38 darbuotojai. Gal nėra baisus procentas, lyginant su kitomis institucijomis, bet kai turime tik 220 auditorių, tai didelė netektis.
Valstybės auditoriai turi dirbti pagal patvirtintą valstybinę audito programą, sudaroma audito grupė, kuri atlieka auditą pusę metų ir staiga viskas griūna, nes išeina grupės vadovas arba vyriausiasis valstybinis auditorius. Turime dėti daug pastangų, kad būtų sudaryta kita komanda ir baigtas auditas. O visuomenės, Vyriausybės, Seimo lūkesčiai mūsų atžvilgiu labai dideli.
Atrodo, kad turime gerai išmanyti visas sritis – geriau nei tarnautojai, kurie dirba institucijose, kurių veiklą audituojame. Mus ragina: ateikite, padarykite Saugumo departamento auditą. Lyg turėtume visą operatyvinės veiklos skyrių.
Reikia audituoti statybas, o neturime nė vieno statybininko. Kaip susirasti kvalifikuotą specialistą, kuris už tris tūkstančius eitų daryti auditą, kai paprasti statybininkai gauna dvigubai daugiau?
Ne taip apmaudu, kai auditoriai išeina į viešąjį sektorių – į kitas institucijas dirbti audito tarnybų vadovais ir kt. Kur kas apmaudžiau, kai į privačias įmones išeina dirbti finansininkais, buhalteriais. Ir tikrai ne todėl, kad ten darbas labai įdomus.
Tai kokios pagrindinės jų išėjimo priežastys?
Valstybės kontrolė, kaip ir visos institucijos, jaučia nerimą, nes visiškai nesame pajėgūs konkuruoti pirmiausia su privačiuoju sektoriumi. Žinoma, turime saugumo jausmą, darbuotojas apsaugotas nuo atleidimo, gal nedirbame taip smarkiai kaip privačiajame sektoriuje. Tuo viskas ir pasibaigia.
Liūdna, kad į valstybės tarnybą ateina jauni, perspektyvūs specialistai, baigę ne vieną aukštąjį mokslą, mokantys po kelias užsienio kalbas, bet jie neišdirba nė penkerių metų, yra tiesiog priversti išeiti. Ir ne todėl, kad neįdomu dirbti, o todėl, kad negali išlaikyti savo šeimos.
Nė vienoje man žinomoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje niekur nėra taip blogai apmokami valstybės auditoriai. Visur jie gauna apie 30 proc. didesnį atlyginimą nei atitinkamos kategorijos kiti valstybės tarnautojai. Kad galėtų audituoti, jie turi turėti aukštesnę kvalifikaciją nei tie, kuriuos tikrina.
Į tarnautoją žiūrima kaip į kenkėją
Norint turėti kompetentingus specialistus, reikia juos prisitraukti ir išlaikyti. Valstybė turi suprasti, kad nėra prabanga jiems mokėti daugiau. Deja, perspektyvos, kad greitu laiku valstybės tarnautojų atlyginimai pakils, nėra.
Turime mažumos Vyriausybę ir kažin ar ji gautų pritarimą daryti tokį nepopuliarų žingsnį. Blogai, kad nėra pagarbos valstybės tarnybai iš politikų pusės. Į tarnautoją žiūrima kaip į kenkėją, biurokratą.
Tikriausiai nė vienoje senojoje Europos Sąjungos narėje nėra tokios nepagarbos. O juk be tos valstybės tarnybos nebūtų ir įstatymų, nebūtų įgyvendinami projektai, be jų, pradedant žemiausios kategorijos tarnautojais, viešajame sektoriuje nebūtų nieko.
Sprendimas – didesni atlyginimai?
Atlyginimas yra vienas iš veiksnių, kuris lemia valstybės tarnybos krizinę situaciją. Bet ne vienintelis. Valstybės tarnybos įstatymas buvo priimtas skubotai, tikėtasi, kad neilgam, kol bus sukurtas rimtas valstybės tarnybos reglamentavimas.
Jis buvo priimtas 2002-aisiais, o dabar jau 2007 metai. Padėtis skiriasi iš esmės, daug pokyčių valstybės gyvenime, pradedant tuo, kad įstojome į Europos Sąjungą, pasikeitė ekonominis gyvenimas.
Valstybės tarnybos įstatyme nėra įtvirtinta valstybės tarnautojų motyvavimo sistema. Visame pasaulyje kalbama, kad iš savo atlyginimo valstybės tarnautojas turi išmaitinti šeimą, patenkinti savo buitinius, poilsio poreikius, bet darbas neturi būti tik sąskaitų papildymo būdas.
Žmogus turi realizuoti save kaip asmenybė, jausti pasitenkinimą darbu, kuris duoda naudos ir pačiam, ir institucijai, ir valstybei.
Jauniems tarnautojams trūksta aiškaus karjeros vaizdo
Tik kad jokių tvirtų motyvavimo mechanizmų neturime. Tai jau priklauso nuo institucijos ar įstaigos vadovo sąmoningumo, išprusimo, geranoriškumo, jo supratimo, ką jis gali padaryti pagal teisės aktus, kaip paskatinti žmogų ir po darbo pasilikti, prisidėti prie bendro institucijos ar įstaigos tikslo, rezultatų pasiekimo.
Tai šiuo metu nepaprastai svarbus dalykas. Turi būti persvarstytas Valstybės tarnybos įstatymas, priimti sprendimai, kurie leistų drąsiau sudaryti geras darbo sąlygas, naudoti priemones, kurios padėtų kolektyvui jaustis komanda, kas labai svarbu siekiant rezultatų, kad veikla būtų orientuota ne į procesą, o į rezultatą.
Taip pat neturime pakankamų galimybių siūlyti daryti karjerą, nėra sukurtos karjeros sistemos pačioje valstybės tarnyboje, kad žmogui būtų aiškios jo perspektyvos, ką jis pasieks po trejų, po penkerių metų. Jaunesniems žmonėms labai trūksta aiškaus karjeros vaizdo.
Vadovai nemoka dirbti su žmonėms, rūpintis jais. Kai matai, kad žmonės bėga iš institucijos, turi kažką daryti, kad sustabdytum tą bėgimą. Jei nėra finansinių galimybių, turi galvoti, kaip sudėlioti karjeros perspektyvas, pagaliau, kaip pasakyti žmogui gerą žodį.
Jei atsiranda aukštesnė laisva vieta, ar daug surasime vadovų, kurie pirmiausia atsigręžtų į savus, ateitų ir paklaustų, ar darbuotojas nenorėtų dalyvauti konkurse, paskatintų. Žodžiu, yra tų motyvavimo būdų, tik reikia juos naudoti.
Tai kaip motyvuoti valstybės tarnautojus likti valstybės tarnyboje?
Kiekvienoje institucijoje, atsižvelgiant į jos specifiką, galėtų būti tam tikri kompensaciniai mechanizmai, kuriuos turi visos pažangios Europos ir pasaulio valstybės. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą, galim skirti mokymui 1 proc. darbo užmokesčio lėšų.
Mokymų, studijų finansavimas yra gana patrauklus dalykas, didelis privalumas. Nemaža dalis institucijų sėkmingai taiko šią motyvavimo priemonę, dažnai naudoja jai Europos socialinio fondo lėšas. Valstybės kontrolė jau 1,5 metų įgyvendina projektus, finansuojamus Europos socialinio fondo lėšomis, pagal kuriuos apmokami tarnautojų mokymai, pradedant užsienio kalbų kursais, baigiant vadybinių dalykų seminarais.
Įstaigose ir institucijose turėtų būti švenčiamos profesinės ir kitos šventės. Vadovai neturėtų sukti galvos, kaip bent iš dalies finansuoti tokius renginius.
Bijoma, kad tam skirtos lėšos bus laikomos netinkamai panaudotomis. Nematau nieko blogo, jei įstaiga skirs kolektyvo šventei šiek tiek pinigų.
Tai tokie menki nuostoliai, palyginus su gaunama nauda: žmonės suburiami dirbti komandoje, mažiau lieka neišsakytų dalykų, stiprėja vidinė komunikacija.
Ar mūsų situacija išskirtinė palyginti su kitomis šalimis?
Darbuotojų migracija yra, buvo ir bus, bet dabartiniu metu valstybės tarnyba yra krizinėje situacijoje. Panaši situacija prieš 15–20 metų buvo susiklosčiusi Jungtinėje Karalystėje, Airijoje. Iš valstybės tarnybos išėjo didžioji dalis kompetentingų darbuotojų.
Kaip patys anglai sako: „Kol jų dauguma neišėjo į Sitį, mes nebuvome pasiryžę daryti rimtų reformų. Jei nori turėti kvalifi- kuotą darbuotoją, turi jam mokėti pakankamai, kad galėtum konkuruoti su privačiuoju sektoriumi“.
Lygiai tas pats ir Airijoje. Jų generalinis auditorius pasakojo, kad po tokių masinių išėjimo srautų buvo nutarta keisti darbo apmokėjimo sistemą, buvo sukurta grupė, kuri kiekvienais metais persvarsto valstybės tarnautojų atlyginimus, lygina su privačiuoju sektoriumi.
Airiai tvirtina, kad negali mokėti tiek, kiek privatininkai, bet privalo atsižvelgti į atlyginimo kitimo tendencijas. Lietuvoje būtų sunku lyginti su privačiuoju sektoriumi, nes nežinome tiksliai, kiek versle žmonės gauna. Atlyginimas vokeliuose dar gana gajus, todėl nematome tikrosios padėties.
Kokias valstybės tarnautojų motyvavimo priemones taiko kitos valstybės?
Pažiūrėkite, kokia yra visuomenės nuomonė, kad valstybės tarnautojai turi kažkokių privilegijų. Jei įstaiga turi kokią žinybinę kavinę, manoma, kad čia blogai, čia dotuojama. Europos Sąjungos šalių institucijos, galiu drąsiai pasakyti bent jau apie audito institucijas, turi maitinimo įstaigas, kurios iš dalies valstybės dotuojamos.
Auditoriai, kurie dirba sunkų, įtemptą darbą, turi tam tikrų specialių privilegijų.
Švedijoje auditoriams nemokamai skiriami vaisiai. Danijoje nemokamai gauna masažą. Kiekviena valstybė kaip išmano, taip ir skatina savo tarnautojus. Štai net pavydu žiūrėti į Rusijos Federaciją, kur audito institucijos turi savo poliklinikas, masažo kabinetus.
Rusijos Federacijos sąskaitų rūmuose yra geležinkelio, oro uosto bilietų kasos, net cheminė valykla, kad žmonėms būtų patogu. Paimkime kad ir Čekiją.
Iš jos žmonės nemigruoja uždarbiauti kitur, viešajame ir privačiajame sektoriuje iki šiol darbuotojai gauna maisto talonus, už kuriuos gali pavalgyti kavinėje, apsipirkti parduotuvėje. Ir jie nemato čia nieko blogo, mano, kad taip išlaiko žmones darbo vietoje ir apskritai valstybėje.
Kiek turėtų uždirbti tarnautojai bent jau Valstybės kontrolėje, kad nesidomėtų privačių kompanijų pasiūlymais?
Negaliu pasakyti kiek, bet tikrai ne tiek, kiek dabar. Labai sunku suvokti, kad 1000 litų uždirbantis žmogus gali išlaikyti šeimą. Kiek turėtų uždirbti valstybės tarnautojas, ne mano kompetencija skaičiuoti. To galėtų imtis Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri turėtų prognozuoti atlyginimų kaitą, atsižvelgti į kainų kilimą.
Tokie darbo užmokesčio apskaičiavimo mechanizmai visame pasaulyje sugalvoti. Šios srities specialistai, kurie dirba Vidaus reikalų ministerijoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Finansų ministerijoje, tikiu, kad gerai juos išmano.
Ar bazinio atlyginimo dydžio padidinimas padės spręsti šią problemą?
Tokios sumos kaip 20–30 litų gal ką reiškia tik pensininkams. Nesakau, kad jie pas mus labai sotūs ir aprūpinti, bet jų poreikiai mažesni negu jauno darbingo žmogaus, kuris turi išlaikyti šeimą.
Kokybiškai toks padidėjimas nieko nereiškia. Dėl to nepadaugės valstybės tarnyboje kvalifikuotų specialistų, kurie norėjo išeiti, tie ir išeis. O tuos, kurie sėdi valstybės tarnyboje laukdami pensijos, gal ir pamalonina tokie padidėjimai.
Pagrindinė masė, kuri turi sukurti produktą, kuris reikalingas valstybei, nuo tokių trupinių sotesnė nepasidarys.
Kokios yra tokios kaitos grėsmės Valstybės kontrolei ir visai valstybės tarnybai? Kas bus, jei padėtis nesikeis?
Neseniai susitikau žmogų, kuris dalyvavo aptariant Valstybės tarnybos įstatymą 2002 metais. Dabar jisai jau dirba privačiajame sektoriuje. Jis man priminė, kad tada sakiau, esą valstybės tarnyba yra pouniversitetinės studijos ir pensininkų rojus, ir paklausė, ar įvyko teigiamų pokyčių.
Apgailestaudama turiu pasakyti, kad tų teigiamų pokyčių nematau. Atvirkščiai, pouniversitetinių studijų laikas sutrumpėjo ir padaugėjo žmonių, kurie laukia savo nedarbingo amžiaus. Tarp jų yra labai puikių žmonių ir mes Valstybės kontrolėje ne vienam pratęsėme tarnybos laiką, prašome kad liktų, nes nėra kam jų pakeisti.
Kalbu apie tą nedidelę dalį, kuri eina į darbą, tik kad eitų. Labai daug dirbančių, gabių žmonių Vilniuje, bet aš kalbu apie visą Lietuvą. Apskrityse, savivaldybėse yra gan nemažai žmonių, kurie nepadaro, kas jiems priklauso.
O juk didelė dalis Europos Sąjungos paramos eina per regionus, o ten tiesiog pristinga gebėjimų ją tinkamai panaudoti.
Regionuose nepakanka kvalifikuotų žmonių, nėra investuojama į jų mokymą, todėl projektai stringa, pabrangsta, nes kyla kainos. Mes bijome investuoti į tarnautojų darbo užmokestį, kad mūsų kas neapkaltintų, kad per daug jiems mokame, o tas nemokėjimas pavirsta didele žala Lietuvos valstybei, nes yra tam tikra rizika, kad Europos Sąjungos lėšos gali likti nepanaudotos laiku ir reiks išlaidas padengti iš valstybės biudžeto.
Nustatyta, kad pasaulyje tik 16 proc. projektų įgyvendinama laiku. Apie 50 proc. jų dėl blogos vadybos pabrangsta 220 proc., o jų įgyvendinimo laikas pailgėja iki 167 proc. Neinvestuojam į kvalifikuotą žmogų, kad jis vadovautų projektui, ir taip padarom nuostolių valstybei.
Būtų įdomu, jei kas paskaičiuotų, ką mes prarandame bijodami padaryti tą nepopuliarų sprendimą. Situacija regionuose labai bloga. Pristatydama Seimui audito ataskaitas, pabrėžiau, kad taip toliau eidami darome didžiulę žalą valstybės finansams, biudžetui, taip prieisim liepto galą.
Štai darėme teritorijų planavimo ir statybos priežiūros auditą. Visi žinome, kiek yra problemų su statybomis, nuolatiniai skandalai ir kt. Audito metu ieškojom, kokios biurokratinės kliūtys trukdo urbanistinę valstybės plėtrą.
Nustatyta, kad savivaldybių administracijose nuo 29 iki 81 proc. viešųjų paslaugų toje srityje yra teikiamos arba vėluojant, arba netinkamai. Kas teikia tas viešąsiais paslaugas? Valstybės tarnautojai. Kodėl vėluodami arba netinkamai? Nespėja arba neturi tinkamos kvalifikacijos ir kompetencijos.
Pavyzdžiui, kai kurie dirba savivaldybėse, apskričių administracijoje projektuotojais ir turi savo tokio pat pobūdžio privatų verslą. Radom tokių atvejų, kai gali būti pažeistas Viešųjų ir privačių interesų įstatymas.
Steigiame naujas savivaldybes. Tvarkyti savivaldos reikalus reikia nemažų gebėjimų. Kokie bus tų naujų savivaldybių administraciniai gebėjimai, kas ateis į jas dirbti? Kas sukurs tą laukiamą gerovę?
Ar daug į regionus grįžta jaunimo, baigusio mokslus? Manau, kad po kelerių metų turėsime tokią krizinę situaciją, kad politikams nebeliks nieko kito, kaip pakeisti savo požiūrį.