Antrojoje komisijoje, kuri įsteigta praėjusių metų lapkritį, netgi dirba keli parlamentarai iš pirmosios komisijos sudėties, tačiau tiek jiems, tiek kitiems komisijos nariams, kurie į Seimą išrinkti pirmą kadenciją, taip pat ir daugeliui kitų Seimo politikų buvusio savanorio ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno J.Abromavičiaus žūties aplinkybės vis dar lieka didelė mįslė.
Arba, kitaip tariant, puiki galimybė šio nusikaltimo miglose kuo smarkiau apjuodinti politinius priešininkus.
Į gausius komisijos posėdžius žurnalistai ir šiaip smalsuoliai rinkosi klausytis smarkiai beletrizuotų praėjusio dešimtmečio įvykių liudytojų pasakojimų. Jie dažnai būdavo emocingi, neretai ir intriguojantys, pažeriantys keletą smulkių anksčiau nepagarsintų detalių, tačiau dėl prieštaravimų kitiems anksčiau nuskambėjusiems pasakojimams nepadedantys prisikasti prie tiesos.
Tų, kurie prisimena praėjusio dešimtmečio politinius įvykius ir skandalus, nenustebino tai, kad buvęs krašto apsaugos ministras ir dabartinis liberaldemokratų strategas Audrius Butkevičius liudydamas komisijoje juodomis spalvomis nupiešė buvusio konservatorių lyderio Vytauto Landsbergio portretą, o pastarasis buvusiam ministrui atsilygino tuo pačiu.
Daugelis kitų liudytojų tik papildė A.Butkevičiaus arba V.Landsbergio pasakojimus – priklausomai nuo partinės priklausomybės ar politinių simpatijų. Kai kas nevengė ir pameluoti.
Vargu ar kas drįstų lažintis, kad tokių pasakojimų ir pasakų prisiklausiusi komisija savo išvadose konstatuos ką nors tokio, kas priverstų ką nors prisiimti atsakomybę, pasitraukti nuo politinės arenos arba turėtų kitokių apčiuopiamų padarinių.
Nubaustųjų nedaug
Padarinių iki šiol turėjo vos keli parlamentiniai tyrimai. Vienas jų – praėjusios kadencijos Seime dirbusi Aloyzo Sakalo vadovaujama laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Šios komisijos išvada, kad tuometis prezidentas Rolandas Paksas „yra pažeidžiamas ir dėl to kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“ leido pradėti jo apkaltą. 2004 metų balandžio 6 dieną apkalta baigėsi R.Pakso nušalinimu nuo prezidento pareigų.
Seimo laikinosios komisijos statusą turėjęs parlamentinis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas praėjusių metų pabaigoje konstatavo, kad tuometis VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius negali užtikrinti sklandaus šios institucijos darbo ir netinka šioms pareigoms.
Vis dėlto praėjo net pusmetis nuo tada, kai Seimas patvirtino komiteto pateiktas išvadas, kol A.Pocius galų gale nulipo nuo savo kėdės. Per tą laikotarpį jis tik per plauką nespėjo privatizuoti tarnybinio buto už gerokai žemesnę nei rinkos kainą.
Posto po laikinosios komisijos, tyrusios statybas Turniškėse ir skandalingą kotedžų prezidento rezidencijos pašonėje pardavimą, išvadų paskelbimo neteko ir tuometinės Vyriausybės kanceliarijos akcinės komunalinių paslaugų bendrovės vadovas Valdas Račkys, tačiau ir tai įvyko ne iš karto, o po kelių mėnesių.
Tačiau dar trys šios istorijos veikėjai: buvę prezidento patarėjai Edminas Bagdonas ir Rytis Muraška bei VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, neskaidriai įsigiję kotedžus Turniškėse, – pernelyg nenukentėjo.
Tiesa, pirmieji du dar skandalo pradžioje atsistatydino iš pareigų prezidentūroje, tačiau vėliau E.Bagdonas tapo Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje, o R.Muraška sugrįžo į ankstesnę darbovietę – VSD. D.Dabašinskas sulaukė tik griežto papeikimo iš savo tuomečio vadovo A.Pociaus.
Net dvi kadencijas iš eilės vykdytas koncerno EBSW veiklos tyrimas taip pat baigėsi be apčiuopiamų rezultatų. Tiesa, parlamentarai savo išvadose išvardijo pavardes kelių teisėjų, notarų, buvusių generalinių prokurorų, neva savo veiksmais ar neveikimu padėjusių suklestėti EBSW veikėjams ir vėliau, po žlugimo, išvengti atsakomybės, tačiau ir vėl niekas iš išvardytų asmenų dėl to nenukentėjo, o tūkstančiams apgautų indėlininkų taip ir nesužibo viltis sulaukti teisingumo.
Praėjusios kadencijos Seime buvo sudaryta komisija, tyrusi neteisėtų žemės sklypų dalybų klausimą, tačiau nė vienas žemgrobys nebuvo nubaustas.
Skandalingi pardavimai
Tame pačiame Seime buvo įkurta ir komisija skandalingam „Mažeikių naftos“ privatizavimui ištirti. Parlamentarai padarė išvadą, kad naftos bendrovės pardavimas amerikiečių kompanijai „Williams International“ buvo žalingas valstybei.
Bet po šios išvados niekas nepasikeitė – sutartys su „Williams“ nebuvo nei anuliuotos, nei dėl jų panaikinimo kreiptasi į teismą. Išvadose daugybę kartų paminėta tuo metu buvusio prezidento Valdo Adamkaus pavardė, konstatuojant, kad jis per savo pirmąją prezidento kadenciją aktyviai rėmė „Williams“ atėjimą į Lietuvą. Tačiau tai nesutrukdė V.Adamkui po R.Pakso apkaltos antrą kartą atsisėsti į prezidento kėdę.
Konservatoriai niekada nepripažino „Mažeikių naftos“ privatizavimą tyrusios komisijos išvadų pagrįstomis ir nesiliauja tvirtinti, kad jos – tik politinių oponentų bandymas sugriauti jų reputaciją prieš 2004 metų Seimo rinkimus. Socialdemokratai turi savo „Williamsą“ – tai yra alkoholio bendrovės „Alita“ privatizavimo istoriją, kurią taip pat neseniai baigė tirti dar viena laikinoji komisija.
Šios komisijos išvadose teigiama, kad „Alitos“ privatizavimas vyko pažeidžiant įstatymus ir dėl to buvo padaryta žalos valstybei. Kaip kaltininkai dėl valstybei padarytos žalos netinkamai privatizavus „Alitą“ įvardijami Vyriausybė, Valstybės turto fondas (VTF) ir kitos valstybės institucijos.
Tarp kaltininkų minimas ir buvęs VTF vadovas Povilas Milašauskas, „Alitos“ pardavimo sutarčiai pritarusios Vyriausybės vadovas socialdemokratas Algirdas Brazauskas bei ūkio ministras Petras Čėsna. Šį mėnesį, pasinaudojus komisijos išvadomis, Darbo partijos ir liberaldemokratų atstovams Seime nepavyko iš postų išversti keturių dabartinės Vyriausybės atstovų socialdemokratų.
Dingo visuomenės pasitikėjimas
Beveik visų komisijų veiklos bergždumas ir tuo pat metu beatodairiškas naujų komisijų kūrimas liudija, kad parlamentarams dažniausiai svarbus ne galutinis rezultatas, o pats veiksmas. Komisijų nariai gauna galimybę kone kasdien nemokamai reklamuotis žiniasklaidos priemonėse kaip kovotojai už tiesą ir negerovių atskleidėjai, o tai daugeliui parlamentarų svarbiau, nei gerai pavalgyti.
2000–2004 metų kadencijos Seimas buvo sukūręs 19 laikinųjų komisijų. Šios kadencijos parlamentarai kol kas jų pristeigė tik 13, nors 2005-aisiais atrodė, kad naujasis Seimas šį skaičių per ketverius metus viršys dukart – kone kiekvieną mėnesį būdavo įsteigiama viena ar net kelios naujos laikinosios komisijos.
Naujų komisijų kūrimo tempai sulėtėjo tik po to, kai parlamentas susilaukė visuotinės kritikos ir net pašaipų, kad tautos išrinktieji dažniau visiškai nevaisingai trina kėdes ir dilina kelnes laikinosiose komisijose, o ne dirba plenarinių posėdžių salėje ar komitetuose.
Išties daugeliui politikų laikinosios komisijos tapo ne tiesos paieškų vieta, o dar viena arena pasipliekti tarpusavyje, suvesti sąskaitas ir priminti konkurentams senas nuodėmes.
„Manau, kad kasdien kuriamos Seimo komisijos nebekelia pasitikėjimo ne tik visuomenei, bet ir patiems politikams. Netikiu, kad kurdami vis naujas komisijas, sugebėsime užlopyti esamas politinės kultūros spragas. Tai atitraukia Seimą nuo jo tiesioginės veiklos – įstatymų leidybos, paralyžiuoja Seimo, Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų darbą“, – beveik prieš dvejus metus karčiai kalbėjo prezidentas V.Adamkus.
Apribojimai sumažino įkarštį
Komisijų steigimo įkarštis kiek aprimo ir po praėjusių metų balandį paskelbto Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo, kad Seimo laikinąsias komisijas gali inicijuoti ketvirtadalis parlamentarų, tačiau dėl kiekvienos iniciatyvos turi būti parlamente balsuojama ir sprendimas dėl komisijos sudarymo ar nesudarymo turi būti priimtas balsų dauguma.
Šį uždavinį KT teko narplioti po to, kai tuometinė valdančioji dauguma sutrukdė konservatorių iniciatyvai sukurti laikinąją komisiją, kuri išnagrinėtų, ar tada Vyriausybei dar vadovavęs A.Brazauskas padėjo dabartinei savo žmonai Kristinai privatizuoti buvusį valstybinį kompleksą „Draugystė“.
Tada opozicija rėmėsi Seimo statuto straipsniu, numatančiu, kad laikinosios komisijos steigiamos, jeigu tam pritaria ketvirtadalis parlamentarų. Konservatoriai tvirtino, kad tai yra imperatyvus nuostatas ir jokio balsavimo dėl tokios ketvirčio Seimo valios įtvirtinimo nebereikia.
Praėjusių metų lapkritį KT apkarpė Seimo laikinųjų komisijų galias, pareikšdamas, kad Konstitucija neleidžia Seimo laikinosioms komisijoms kištis į institucijų vadovų sprendimų kai kuriais struktūriniais ir profesiniais klausimais sferą. Komisijoms taip pat neleidžiama daryti išvadų tais klausimais, kuriais atitinkamos specialiosios institucijos vykdo operatyvinį tyrimą.
Taigi tiek susiformavęs skeptiškas ar net neigiamas visuomenės požiūris į laikinąsias komisijas, tiek nauji jų veiklos apribojimai, atrodo, kiek atšaldė prieš kelerius metus kilusį parlamentarų įkarštį kilus kokiam nors skandalėliui kurti po vieną ar net po kelias laikinąsias komisijas.
Regis, parlamentarai patys suvokė smarkiai devalvavę laikinųjų komisijų, anksčiau kurtų tik ypatingos svarbos atvejais, idėją. Naujų komisijų Seime nėra pusę metų. Tai jau įvykis.