Kaimo gyventojai moka brangiau

Lietuvoje visada buvo gausu kaimų, kurių gyventojams į parduotuvę duonos tenka ruoštis kaip į šventadienio mišias bažnyčioje. Tokių „keliauninkų“ ėmė rastis daugiau, kai mūsų šalis pasuko rinkos ekonomikos link ir buvusiems vartotojų kooperatyvams tapo nuostolinga išlaikyti parduotuves kaimiškose gyvenvietėse.

Vien Šilutės rajone yra daugiau kaip 10 (o gal ir per 20) tokių gyvenviečių, kuriose per pastaruosius 10–15 metų buvo uždarytos ne tik mokyklos ar medicinos punktai, bet ir parduotuvės. Skelbimų, kad parduodamos parduotuvių patalpos kaimo vietovėse, lig šiol gali aptikti regioninėje spaudoje.

Negali sakyti, kad tokių kaimų gyventojai yra palikti be duonos – pas juos bent du kartus per savaitę atvyksta mikroautobusai su maisto prekėmis (sodiečiai senu įpratimu juos vadina „autolavkėmis“). Bėda ta, kad tose autoparduotuvėse pasirinkimas menkas, ir maistas jose gerokai brangesnis nei mieste – už kasdienę duoną ir kitus produktus sodiečiai turi mokėti brangiau nei miestiečiai. Ona Ceinorienė iš Gudų kaimo (Pagėgių sen., Pagėgių sav.), kuri taip pat yra priversta naudotis autoparduotuvės paslaugomis arba pėdinti 6 kilometrus į Pagėgius, sako: „Ką padarysi, kad sukūrėme tokią Lietuvą. Ir nieko nepakeisi“.

Stabdo pakeleivingas mašinas

O.Ceinorienė gyvena maždaug pusiaukelėje tarp Pagėgių ir Natkiškių. Anksčiau prie pagrindinio kelio, už kelių šimtų metrų nuo moters sodybos, veikė vartotojų kooperatyvo parduotuvė. Tačiau po kelių įvykdytų apiplėšimų ji buvo uždaryta. Bet tai dar nebuvo didžiausia bėda to kaimo gyventojams. Kol pro šalį kursavo maršrutiniai autobusai, sodiečiai be didesnio vargo nuvykdavo į parduotuves Pagėgiuose arba Natkiškiuose. Rūpesčių padaugėjo, kai, panaikinus nuostolingus maršrutus, autobusai nustojo važinėti tuo keliu.

Po 2000-ųjų, kai Pagėgių savivaldybė buvo atskirta nuo Šilutės rajono, vietos valdžia mėgino pagelbėti be susisiekimo su miestu likusiems kaimo gyventojams: buvo sudaryta sutartis su viena Šilutėje registruota individualia įmone, kurios savininkas sutiko ne tik vežti kaimo vaikus į mokyklą Pagėgiuose, bet ir teikti viešojo transporto paslaugą maršrutu Pagėgiai–Natkiškiai. Deja, kartą autobuso vairuotojas būdamas neblaivus vežė keleivius ir įkliuvo policijai. Jis prarado teisę vairuoti, o pakelėje įsikūrusių kaimų gyventojai vėl liko be visuomeninio transporto. Nuo tada jie sukasi kaip išmano.

– Mokslo metais naudojamės mokykliniu autobusu, mokame vairuotojui po litą už kelionę į vieną pusę. O dabar, kai mokiniai išėjo vasaros atostogų, stabdome pakeleivingas mašinas, – pasakojo O.Ceinorienė. – Vieni sustoja, kiti lekia pro šalį neatsigręždami. Pastarųjų daugiau. Todėl dažniausiai tenka pėstute eiti į Pagėgius arba skambinti vaikams, kurie ten gyvena, kad nuvežtų į miestą nusipirkti maisto ar pas daktarą.

Autoparduotuvėse viskas brangiau

Į Gudų kaimą du kartus per savaitę užsuka autoparduotuvė iš Tauragės. O.Ceinorienė iš jos dažniausiai perka duonos. Kitos prekės (pavyzdžiui, parūkyta dešra), anot moters, dažnai būna pasenusios, todėl nelabai tinkamos vartoti.

Stumbragiriuose (Stoniškių sen., Pagėgių sav.) kalbinti vyrukai teigė geriau važiuoją apie 6 km į Stoniškių parduotuvę savo automobiliu nei perką maisto į jų kaimą reguliariai užsukančioje autoparduotuvėje. Tokį apsisprendimą lemia kainų skirtumas. Esą pigiau atsieina nuvažiuoti į Stoniškius.

Panašiai kalbėjo ir ūkininkė Ona Apulskienė iš Tarvydų kaimo (Juknaičių sen., Šilutės r.). Moteris sakė kelis kartus pirkusi maisto autoparduotuvėje, bet paskui nusprendusi neturėti reikalų su atvykstančiais prekybininkais.

– Kad ten viskas brangu ir pasenę. Be to, ji ne visada, kaip turėtų, atvažiuoja, – piktinosi O.Apulskienė. – Todėl mes geriau sukame į Šilutę (nuo Šilutės iki Tarvydų apie 10 km). Ten maistas ir šviežesnis, ir pigesnis.

Nuolatinės kelionės į miestą nuosavu automobiliu nepigiai atsieina. Ar garbaus amžiaus ūkininkams tai ne per brangu?

– Kai moki pinigus, nori, kad maistas būtų skanus ir tinkamas vartoti, – atsakė ūkininkė iš Tarvydų kaimo. – Todėl ir važinėsime į Šilutę, kol kojos laikys. O kai nepaeisime, nežinau, kaip reikės įsigyti duonos.

Maisto tenka skolintis

Sausgalvių kaime (Šilutės sen., Šilutės r.), kaip ir Guduose, Stumbragiriuose bei Tarvyduose, prieš 10 metų dar veikė parduotuvė. Dabar ant jos durų kabo surūdijusi spyna, o aikštelė prie parduotuvės tapo kaimo vaikų žaidimų ir autoparduotuvės, kuri čia taip pat atvyksta du kartus per savaitę, sustojimo vieta (iš antrojo mikroautobuso prekiaujama kitame kaimo gale).

Prie buvusios Sausgalvių parduotuvės gyvenanti Irena Žvynakienė pasakojo, kad į Šilutę vyksta kartą per mėnesį. Pasiėmusi iš banko pinigų, ji prisiperka negendančio maisto visam mėnesiui, o autoparduotuvėje perkanti tik duonos. Esą joje nieko daugiau ir nenusipirksi.

– Atveža vienos rūšies duonos, bandelių ir saldainių. Kartais dar gali gauti giros, – pasakojo I.Žvynakienė. O paklausta, kiek skiriasi duonos kaina autoparduotuvėje ir Šilutės prekybos centruose, patikino, kad į kaimą atvežamos duonos kepalėlis kainuoja apie 20–30 centų brangiau.

I.Žvynakienė neturi nuosavos mašinos, todėl negali kada užsimaniusi nuvykti į Šilutę. Moteris neslepia, kad dėl to kartais tenka ir kaimynų prašyti, kad paskolintų druskos, kruopų ar kitokio maisto. Grįžusi iš Šilutės pirmiausia skubanti grąžinti skolas. Dėl tokių gyvenimo sąlygų teigia jaučianti didelę atskirtį nuo civilizuoto pasaulio.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją