Oficialiomis išvadomis netiki
Daugybę kartų iki smulkmenų išnagrinėjęs legendinio „Lituanicos“ skrydžio detales V.Kensgaila mano, kad istorikai nepadarė visko, kad S.Dariaus ir S.Girėno mįslingos žūties istorijoje būtų padėtas taškas. Aviatorius netiki, kad tautos didvyriai galėjo būti pašauti ar žūti audroje.
Prieš 74 metus liepos 17-ąją iki kelionės tikslo belikus vos keliems šimtams kilometrų nutrūko vienas svarbiausių Lietuvos ir aviacijos istorijoje skrydis, įrodęs, kad įmanomas nuolatinis susisiekimas tarp Amerikos ir Europos ir atvėręs kelius oro paštui tarp šių žemynų.
„Lituanica“ didžiąją kelionę iš Niujorko į Kauną pradėjo 1933-ųjų liepos 15-ąją. Virš Niūfaudlendo salos S.Darius ir S.Girėnas išmetė baltu kaspinu perrištą raudoną maišelį su pranešimu, kad skrendama sėkmingai. Tai buvo paskutinė lakūnų pasiųsta žinia.
Lietuva savo didvyrių nebesulaukė. Įveikusių Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridusių 6411 kilometrų S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvas neaiškiomis aplinkybėmis sudužo Soldino (tuomet – Vokietijos, dabar – Lenkijos teritorija) miške.
Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros sugedus lėktuvo motorui. Egzistuoja ir šiurpesnė versija - esą lėktuvą pašovė vokiečiai, lietuvių lėktuvą palaikę priešais.
Pritrūko kuro
Giliau patyrinėti sudužusios „Lituanicos“ liekanas, saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, V.Kensgaila turėjo galimybę konstruodamas Atlantą įveikusio lėktuvo kopiją Raimundo Vabalo filmui „Skrydis per Atlantą“. Pasak aviatoriaus, kuo daugiau besigilinant į tai, kas liko po skrydžio, oficialios tragedijos priežastys jam atrodo vis labiau neįtikinamos.
V.Kensgailos nuomone, „Lituanicos“ skrydis galėjo nutrūkti dėl labai absurdiškos priežasties – tiesiog pritrūkus kuro. Tuo jis įsitikino išardęs legendinio lėktuvo variklį. „Kai lėktuvas krisdamas pasiekė medžių viršūnes, variklis jau nebesisuko“, – savo versijos įrodymą pateikia V.Kensgaila.
Tačiau, anot jo, tai nereiškia, kad legendiniai lakūnai 40 valandų skrydžiui ryžosi nepasirūpinę kuro atsargomis.
„Lituanica“ skrydžiui perdaryta iš šešių vietų šešių vietų keleivinio lėktuvo „Belanca“ vietoje keturių vietų keleiviams įrengus du kuro bakus. V.Kensgailos teigimu, akivaizdu, kad lakūnams didžiausia grėsmė buvo skrydys per Atlantą. Kad išvengti tragedijos virš vandenyno, buvo pasiruošta itin kruopščiai.
„Kuro įranga mane nustebino: bakų apačioje buvo dangtis, kurį atidarius degalai išbėgtų per keliasdešimt sekundžių. Tokiu būdu lėktuvui nukritus į vandenyną bakai būtų virtę plūdurais“, – aiškino V.Kensgaila. Tačiau, anot jo, per tiek valandų trukusį skrydį dėl vibracijos dangtis galėjo atsilaisvinti ir kuras imti lašėti.
Galima diversija
Aviatoriui įtarimų kelia ir iš Soldino į Kauną atvežtas maišelis su laiškais. „Versija, kad skraidintą paštą jie išmetę, gali būti tik legenda“, – mano V.Kensgaila.
Pasak jo, paštui vieta lėktuve buvo įrengta taip, kad dangtį bagažui išimti buvo įmanoma atidaryti tik iš lėktuvo apačios nusileidus. Todėl galima manyti, kad laiškai išbyrėjo medžiams prakirtus į mišką krentančios „Lituanicos“ dangtį.
Negana to, V.Kensgailos nuomone, tragedijos priežastimi galėjo tapti ir vieno iš lakūnų prasta sveikata. „Lituanicos“ kopijos konstruktorius įtaria, kad S.Dariui iš nosies ar burnos pradėjo kraujuoti dar prieš tragediją. Ruošdamasis skrydžiui lakūnas gydėsi tuberkuliozę.
„Ar negalėjo nuovargis ir įtampa nualinti jo organizmą skrendant?“ – svarsto aviatorius.
Galų gale įtikinamesnė už oficialiai skelbiamas tragedijos priežastis V.Kensgailai atrodo diversijos tikimybė.
„Skrydis per Atlantą tuomet buvo virtęs savotiškomis valstybių varžybomis. S.Darius ir S.Girėnas netgi angare prie „Lituanicos“ nakvodavo, kad lėktuvas tyčia nebūtų sugadintas. Jie į skrydį buvo pasiėmę specialių miltelių, kad neužmigtų. Ar galima paneigti, kad jiems nebuvo pakišti kitokio poveikio milteliai – ne nuo miego, o migdantieji?“ – spėja konstruktorius.
Už „Lituanicą“ – televizorius
Apie kilusius įtarimus V.Kensgaila atsargiai buvo prasitaręs daugiau nei prieš porą dešimtmečių kartu su režisieriumi R.Vabalu pristatydamas „Skrydį per Atlantą“. Valdžios reakcija toli gražu nebuvo palanki S.Dariaus ir S.Girėno žūties aplinkybėmis besidominčiam aviatoriui.
Filmo kūrėjams taipogi teko laviruoti tarp patriotiškumo ir sovietinės valdžios nurodymų.
„Lakūnus buvo liepta vaizduoti kaip fašistus, o ne tautos didvyrius. Labai atsargiai bandyta išlaviruoti tarp to, kas leistina ir ką norėta parodyti. Filmą Maskva taip „apkarpė“, kad to, kas neparodyta, užtektų dar trims serijoms“, – prisiminė V.Kensgaila.
Kuriama „Lituanicos“ kopija taip pat buvo saugumiečių akiratyje. 1962-aisiais per devynis mėnesius filmui Panevėžio aeroklubo patalpose V.Kensgailos sumeistrauta „Belancos“ antrininkė negalėjo parodyti visų savo galių – filmo kūrėjams saugumas uždraudė rimtus skrydžius su ja.
Vėliau lėktuvėlį aviatoriui teko skubiai perdaryti taip, kaip S.Darius ir S.Girėnas buvo pakoregavę savąją perdirbdami į garsiąją „Lituanicą“. Už jos kopiją, šiuo metu saugomą Kauno Aleksote esančiame Aviacijos muziejuje, V.Kensgaila prisimena uždirbęs tiek, kad tepakako nusipirkti televizorių.
Filmuojant pakvipo naftalinu
Tačiau filmuojama buvo, atrodo, netaupant. „Lituanicą“ net vežėme į Krymą – filmavomės prie Juodosios jūros, nors būtų ir mūsų Baltijos pakakę“, – mena panevėžietis.
„Skrydžio per Atlantą“ scenos filmuotos ne tik Lietuvos, bet ir Kijevo, Rygos kino studijose. Dar ir dabar kopijos konstruktorius su šypsena pasakoja apie darbą Latvijoje.
Kostiumų dailininkė režisieriaus R.Vabalo žmona į kaimyninę šalį vežėsi kone sunkvežimį 1933 m. stiliaus apdarų, skirtų masinėms scenoms filmuoti. Tačiau senovinių puošmenų nė neprireikė – latvės senutės susirinko filmuotis nešinos iš spintų ištrauktomis savo jaunystės laikų pūstomis sukniomis, senais prabangiais skėčiais.
„Filmavimo aikštelė padvelkė naftalinu“, – šmaikštavo V.Kensgaila.
Kaune filmuojant masines scenas lietuviai kone sukėlė riaušes reikalaudami atlygio – 3 rublių už valandą filmavimosi. „Kasininkę dėl tų kelių rublių minia net nustūmė – štai tau ir lietuviškas patriotizmas“, – padarė išvadas pašnekovas.
Spėliones atmeta
Tačiau aviatoriaus iškeltas S.Dariaus ir S.Girėno žūties versijas istorikai neigia. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėja Dalė Naujalienė įsitikinusi, jog veikiausiai S.Darius ir S.Girėnas Lietuvos nebepasiekė „Lituanicai“ patekus į audrą. Jos teigimu, lėktuvui nukritus bakuose likusio kuro būtų pakakę baigti planuotam skrydžiui.
Muziejaus atstovė paneigė ir spėliones apie galimą diversiją prieš lakūnus. Anot jos, S.Darius ir S.Girėnas iš tiesų turėjo vaistų nuo miego, tačiau dėžutės su jais iki šiol saugomos muziejuje.
„Tikra yra tai, kad jie norėjo nusileisti. Tačiau kodėl ieškojo vietos tai padaryti, nežinia. Faktas ir tas, kad jie tikrai nebuvo pašauti“, – teigė D.Naujalienė.
Rado net kūnus
Muziejininkės nuomone, veikiausiai S.Darių ir S.Girėną leistis privertė audra.
„Jie teturėjo negalingą prožektorių žemėlapiui pasišviesti. Juo apšviestas pušynas apačioje jiems galėjo pasirodyti kaip pieva“, – pasakojo vedėja. Vietovę apšviesti lakūnai bandė ir leisdami raketą – tą matė ir netoli žūties vietos esančio tuomečio Kuchdamo kaimo karčemos lankytojai.
S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlantą, lietuviams tapęs patriotizmo simboliu, vilioja savo paslaptimi. D.Naujalienei kasmet tenka išgirsti vieną už kitą neįtikinamesnių lakūnų žūties versijų. Istorikė girdėjo kalbų, kad „Lituanica“ netgi nesudužo – lakūnams pavyko sėkmingai nusileisti, tačiau automatais ginkluoti vokiečiai S.Darių ir S.Girėną sušaudė.
„Viena žurnalistė man netgi pranešė, kad jai pristatytas žmogus, radęs lakūnų kūnus“, – prisiminė D.Naujalienė.