Paplito kaip koks virusas. Seimūnus apsėdo persirenginėjimo manija. Tartum vis dar tebesitęstų užgavėnės ir rinkėjai su saldainiais rieškučiose lauktų persirengėlių. Nežinia, kaip rinkėjai, bet kai kurios Seimo frakcijos jų laukia. Nesvarbu – iš kur ateinančių. Dar nesvarbiau – kodėl ateinančių.
Svarbu tik viena, kad būtų persirengę pagal paskutinį politinės mados klyksmą – svetimais drabužiais. Tai kas, kad švarkas ar palaidinė nuo svetimo peties raukšlėjasi ten, kur nereikia. Arba rankovės per trumpos. Arba – per ilgos. Jeigu tik įsispraudei į svetimos partijos drabužį, gali prašytis į jos gardelį Seime. Ir prisisegti ant atlapo ar užpakalinės džinsų kišenės – kaip kam patinka – firminę socialdemokratų rožę ar konservatorių kregždutę.
Arba kokių nors liaudininkais pasivadinusių valstiečių emblemą. Kaip šiomis dienomis padarė pilietiniai demokratai. Negaišdami laiko pavieniams pasivaikščiojimams, jie visu būriu, in corpore, pasibeldė į Kazimiros Prunskienės frakcijos duris.
Kas kaip sugeba suktis
Kaip ir reikėjo tikėtis, durys jiems buvo atidarytos. Užgavėnių persirengėliai ir gegužį čia laukiami. Turbūt K. Prunskienė žino ką daro, juk neveltui ji vadinama gudriąja politikos lape. Tikriausiai jai užteks gudrumo, kad į naujuosius bendražygius neatsisuktų nugara. Ir nesulauktų peilio į tarpumentę.
Tačiau šaltasis ginklas kišenėje, ar kur nors už bato aulo – anaiptol ne būtiniausias naujos mados atributas. Greičiau priešingai – tik išimtis. Nes nešiotis tokį daiktą, dažnai persirenginėjant – vienas nepatogumas. Tik ir saugokis, kad persirengiant neiškristų! Todėl dauguma persirengėlių be jokių ginklų taikiai pereina iš vieno politinio būvio į kitą.
Bet ir čia laimi tik tie, kurie suspėja įsėsti į nuvažiuojantį traukinį. Pavyzdžiui, Rimvydas Turčinskas, su Darbo partijos vėliava prasprūdęs į Seimą, neužsisėdėjo vienoje frakcijoje. Vikriai persėdęs į pilietininkų traukinuką, jis vienu šuoliu įšoko į ministro postą. O kai minėtas traukinukas pradėjo riedėti nuo bėgių (o kartu su juo – ir ministro postas), R. Turčinskas nemažiau vikriai nusimetė pilietines glaudes ir užsikišo už ausies socialdemokratinę rožę. Ir vėl jo kėdė – tvirta!
Tuščiai negaišo laiko ir kitas mados fanas – R. Turčinsko kolega – Jonas Jagminas. Pakeitęs darbiečio ženklelį į socialdemokratų iškabą, jis gavo „magaryčių“ Seimo komiteto pirmininko postą. Žinia, tai ne ministro kėdė, bet vis šis tas. Vis neveltui persirenginėjo. Juk niekam nepatinka ką nors daryti veltui, o seimūnai – ne išimtis.
Deja, taip vikriai suktis sugeba ne visi mados perėjūnai. Štai seimūnas Jonas Lionginas per aštuonerius savo politinio gyvenimo metus persirenginėjo šešis kartus! Ir kas iš to? Kiek jis ten pabuvo tuo ministru, kiek ten pavadovavo komitetui? Gaidžio ašaros! Jeigu būtų politinėje padangėje bent kiek teisybės, tai pagal persirenginėjimo intensyvumą J. Lionginas mažų mažiausiai jau premjeru turėjo būti, o gal net pačiu prezidentu.
Dirbančių pensininkų pensijas atiminėjusi, bet vistiek jų motina vadinama ministrė Vilija Blinkevičiūtė, nešokinėjo kaip blusa – iš partijos į partiją. Ji padarė tik vieną, bet labai gerai apskaičiuotą šuolį: iš Artūro Paulausko socialliberalų stovyklos pas Algirdo Brazausko socialdemokratus. Ir neprašovė pro šalį. Todėl sėdi dabar ministro krėsle kaip įbetonuota. Ir vis toliau nukeldinėja atimtų pensijų grąžinimą pensininkams – nuo liepos į lapkritį, nuo lapkričio – į 2008-uosius...
Kur ko ieškoti?
Šiandien Seime – kaip toje Hanso Kristiano Anderseno pasakoje, kur naktį siautėjusi vėtra nuplėšė visas miesto iškabas ir jas išmėtė kur pakliuvo, kurioziškai supainiojusi adresus. Taip ir rinkėjas atėjęs į Seimą nei surastų, nei pažintų tuos, už kuriuos balsavo per rinkimus.
Pavyzdžiui, Rolando Pakso šalininkas, rinkėjas, ieškotų Henriko Žukausko tarp liberaldemokratų, už kuriuos balsavo. Tačiau be kokio nors pėdsekių veislės šunelio jį rasti būtų sunku: liberaldemokratų frakcijoje H. Žukausko pėdos jau ataušusios, darbiečių frakcijoje – taip pat. Net pilietininkų frakcijoje jau baigia ataušti, nes šis seimūnas seniai miklina kojas dar kur nors perbėgti. O kur dar Jonas Ramonas, Juozas Palionis, kur Albertas Sereika ir Vilija Vertelienė, kur visa puokštė kitų politinių persirengėlių, net nebepamenančių, su kuria partija atėjo į Seimą ir nežinančių, su kuria baigs kadenciją?!
Vieno dienraščio žurnalistai paskaičiavo, kad vien tik socialdemokratų frakcijoje tokie perbėgėliai sudaro gerą trečdalį jos narių.
Ne, paprastam žmogui, eiliniam rinkėjui jau nebesusigaudyti tame politinio persirenginėjimo mados šėlsme, kuris siaučia Seime. Tuo labiau, kad persirengėliai keičia tik firminius partijų ženklus. Tik kepures, kurias dažnai nupučia pirmas papūtęs konjunktūros vėjelis. O likusį be kepurės atpažink, jei gudrus: kokį nors konservatorių – vakar buvusį valstietį, arba socdemą – vakarykštį soclibą. Maišatis, chaosas!
Žinoma, būtų lengviau atskirti, jeigu tie persirengėliai–perėjūnai išpažintų kokias nors idėjines, ideologines vertybes. Jeigu jie pripažintų kokius nors vertybinius skirtumus tarp partijų. Deja, jų veiksmai ir poelgiai rodo, kad jie pripažįsta tik vieną – asmeninės naudos – ideologiją. Ir tik vieną – valdžios siekimo bet kokia kaina – idėją. O didžiausia vertybė Seimo politinių akcijų biržoje – gerai apmokamas postas. Ir kuo aukštesnis – tuo vertingesnis. Gi visas idėjas, ideologijas bei kitokias materialinės išraiškos neturinčias vertybes seimūnai seniai sukrovė į prosenelės kraičio skrynią ir nustūmė į tolimiausią Seimo palėpės kampą. Iki kitų rinkimų. Kad netrukdytų politikams žengti į priekį su gyvenimu. Ir savo poreikiais.
Žurnalisto pasiūlymai
Žiūrint į visą šią persirenginėjimo ir iškabų keitimo sumaištį, viešpataujančią Seime, norisi palyginti jį su skruzdėlynu, kurį kažkas pamaišė pagaliu.
Atrodo, vis dėlto neapsieisime be dizainerio J. Statkevičiaus pagalbos. Tiek to, neprašysime jo naujo „Grožio kirčio“ seimūnams – jie ir patys vienas kitą užkapos. Pakaktų, jeigu jis sukurtų uniforminius apdarus politines partijas atstovaujantiems parlamentarams. Kiekvienai partijai – kita uniforma. Būtų aiškiau ir eiliniams visuomenės nariams, ir visiems politikams, ir patiems seimūnams. Vilki, pavyzdžiui, juodą švarką su baltais marškiniais, o po kaklu vietoje „plaštakės“ – lietuviška kregždutė. Ir kiekvienas mato, kad tu konservatorius. Rasai Juknevičienei bei Irenai Degutienei dizaineris galėtų pasiūlyti juodą sijoną ir baltą palaidinę, o kregždutė tiks ta pati.
Socialdemokratams beveik užtektų apsikaišyti raudonomis rožėmis. Jos ypač gražiai atrodytų žalios gelumbės fone. Vasarą gelumbę galėtų pakeisti nebaltintas linas – irgi gražu ir labai tautiška. Ir praktiška, nes gerai sugeria prakaitą. O jo socdemams tenka nemažai išlieti, viliojant į savo gretas perbėgėlius iš kitų partijų.
Laisvę propaguojantiems liberalams dizaineris galėtų pasiūlyti laisvo kirpimo apsiaustą, laisvomis klostėmis krintantį nuo pečių, o valstiečiams liaudininkams labai tiktų šiaudinės skrybėlės ir naginės iš beržo žievės. Šiuos apdarus bus labai lengva nusimesti, sugalvojus perbėgti į kitą politinę kompaniją.
Tiesą sakant, tai tik informacija pamąstymui, nes joks žurnalistas nedrįstų siūlyti savo patarimų tokiam patyrusiam dizaineriui. Reikia manyti, kad kostiumai Seimo partijoms bus tik pirmas naujausio politinio dizaino žingsnis į pasaulio mados areną.