Rekordininkai „migravo“ po kelis kartus
Politinė migracija Seime vėl suaktyvėjo šią savaitę. Valdančiosioms Valstiečių liaudininkų ir Pilietinės demokratijos frakcijoms nusprendus susijungti, „pilietininkų“ gretos gerokai aptirpo.
Jau anksčiau juos nusprendęs palikti sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas pasiprašė pas socialdemokratus, jo pavydžiu pasekė Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Jonas Lionginas. Tai – jau ne pirmasis šių politikų perėjimas iš frakcijos į frakciją. Nuo kadencijos pradžios iki praėjusių metų gegužės jie abu priklausė Darbo partijos frakcijai, vėliau perėjo į naują Pilietinės demokratijos frakciją.
Antrą kadenciją Seime dirbantis J. Lionginas anksčiau pabuvojo ir Liberalų sąjungos bei Liberalų demokratų frakcijose.
Dar du Pilietinės demokratijos frakcijos nariai – Jonas Ramonas ir Henrikas Žukauskas esą pasiprašė pas opozicinius konservatorius. Pastarojo narystė Pilietinės demokratijos partijos gretose neseniai buvo sustabdyta už destrukcinę veiklą, tačiau iš frakcijos jis nebuvo išmestas.
H. Žukauskas gali būti vadinamas politinės migracijos rekordininku. Į šį Seimą jis buvo išrinktas pagal liberaldemokratų lyderio Rolando Pakso kandidatų sąrašą, tačiau nepraėjus nė mėnesiui perbėgo į tuometinę valdančiąją Darbo partijos frakciją. Kaip teigiama, negavęs norimo posto parlamentaras pasitraukė į Mišrią grupę, kuri vienija jokioms frakcijoms nepriklausančius parlamentarus, buvo jos seniūnas. Pernai pavasarį H. Žukauskas tapo naujai susiformavusios Pilietinės demokratijos frakcijos seniūno pavaduotoju.
Į ankstesnės kadencijos Seimą parlamentaras buvo patekęs kaip liberalas, vėliau kartu su kitais R. Pakso šalininkais išėjo pas liberaldemokratus. Beje, prieš tai jis buvo ir Tėvynės sąjungos narys.
J. Ramonas frakcijas keičia taip pat ne pirmą kartą. Jis ilgiau metus priklausė Valstiečių liaudininkų frakcijai, vėliau kelis mėnesius – Mišriai Seimo narių grupei. Į „pilietininkų“ gretas jis įsiliejo pernai gegužę.
Pokyčius išprovokavo ir naujos partijos
Pilietinės demokratijos frakcijos įsikūrimas praėjusių metų pavasarį sukėlė vieną didžiausių parlamentarų „migracijos“ bangų. Jos nariais, be minėtų, tapo buvę Darbo partijos frakcijos atstovai Petras Baguška, prieš tai spėjęs pabuvoti Mišrioje grupėje, Andrius Baranauskas, Algirdas Ivanauskas, Juozas Jaruševičius, Vladimiras Orechovas, Romas Venclovas.
Pilietinės demokratijos partijos vadovu tapo buvęs „darbietis“ Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kuriam pagal Statutą reikia sustabdyti narystę frakcijoje.
Prie „pilietininkų“ prisijungė ir buvęs Liberalų demokratų frakcijos narys Algimantas Matulevičius.
Beje, į kitas politines jėgas dabar neperbėgę „pilietininkai“ ir su jais susijungę su valstiečiais liaudininkais formaliai dar kartą pakeis frakciją.
Nemažus pokyčius Seime išprovokavo ir Liberalų ir centro sąjungos bei jos parlamentinės frakcijos skilimas. Liberalcentristus paliko ir Liberalų sąjūdžio frakciją suformavo Petras Auštrevičius, Vytautas Čepas, Andrius Endzinas, Kęstutis Glaveckas, Vytautas Grubliauskas, Algis Kašėta, Eligijus Masiulis, Gintaras Steponavičius, Gintaras Šileikis, Dalia Teišerskytė.
Prie jų vėliau prisijungė Violeta Boreikienė, po pasitraukimo iš liberalcentristų kelis mėnesius priklausiusi Mišriai Seimo narių grupei. Kovo pabaigoje ji paliko ir Liberalų sąjūdžio frakciją bei prisijungė prie socialdemokratų.
P. Vilkui pas socdemus nepatiko
Darbo partijos frakciją paliko ir daugiau narių, ne tik tie, kurie įkūrė Pilietinės demokratijos frakciją. Virginijus Domarkas ir Skirmantas Pabedinskas perėjo pas valstiečius liaudininkus, Jonas Jagminas, Bronius Pauža ir Vilija Vertelienė – pas socdemus.
Prie socialdemokratų buvo prisijungęs ir „darbietis“ Pranas Vilkas, tačiau nepraėjus nė trims savaitėms jis grįžo į Darbo partijos frakciją.
Darbą su socdemais dar 2005 metais pasirinko ir buvęs liberaldemokratas Albertas Sereika, pernai – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Teigiama, esą ji paliko Naująją sąjungą, norėdama išsaugoti ministrės postą. Jo V. Blinkevičiūtė būtų netekusi, kai socialliberalai pasitraukė iš valdančiosios koalicijos.
Rimantas Smetona, į Seimą patekęs pagal „valstiečių“ kandidatų sąrašą, kelis mėnesius priklausė Mišriai parlamentarų grupei, o nuo praėjusių metų gegužės dirba Liberalų demokratų frakcijoje. Prie libdemų pernai pavasarį kelioms savaitėms prisijungė buvęs Valstiečių liaudininkų frakcijos narys Kazys Bobelis, bet vėliau jis apskritai paliko Seimą.
Iš Naujosios sąjungos frakcijos ir partijos pernai vasarą pasitraukė Artūras Skardžius, perėjęs į Mišrią grupę, o vėliau – į Valstiečių liaudininkų frakciją.
Šiuo metu Mišriai parlamentarų grupei, be Petro Gražulio, priklauso Julius Veselka, anksčiau dirbęs Liberalų demokratų frakcijai, ir buvęs Tėvynės sąjungos frakcijos narys Vidmantas Žiemelis.
Nepasikeitusi neliko nė viena frakcija
Iš viso šios kadencijos Seime frakcijas bent po vieną kartą pakeitė 35 parlamentarai, įskaitant ir iš parlamento atsistatydinusį K. Bobelį, - lygiai ketvirtadalis politikų. Beje, kai kurie politikai partijas pakeitė, kai kurie – ne po kartą, dar prieš rinkimus.
Nuostolių neišvengė nė viena frakcija. Tiesa, valdantieji socialdemokratai ir opoziciniai konservatoriai bei liberalai prarado tik po vieną narį. Tačiau socdemai, kuriuos paliko tik kelias savaites frakcijai priklausęs P. Vilkas, tapo bene geidžiamiausiais tarp politinių migrantų.
Per pustrečių dabartinės kadencijos Seimo darbo metų atsirado dvi naujos frakcijos – Liberalų sąjūdžio ir Pilietinės demokratijos, tačiau pastaroji netrukus susilies su „valstiečiais“. Po šio susijungimo Seime bus aštuonios frakcijos.
Beje, kadencijai vos persiritus į antrą pusę mandatų jau yra atsisakę 18 parlamentarų. Ankstesniuose Seimuose taip buvo pasielgę mažiau politikų per visus ketverius metus.
Kai kurie iš jų tai padarė iš karto po 2004 metų spalį vykusių Seimo rinkimų. Liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas pasiliko Vilniaus miesto mero poste, „valstietis“ Bronis Ropė liko vadovauti Ignalinos rajonui, „darbiečiai“ Gintautas Bužinskas, Žilvinas Padaiga, Vladimiras Prudnikovas, Rytis Šatkauskas pasirinko darbą Vyriausybėje. Dabar jau miręs Rolandas Pavilionis pasiliko dirbti Europos Parlamente.
Pernai iš Seimo atsistatydino ne tik K. Bobelis, bet ir Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas, buvusi profsąjungos „Solidarumas“ vadovė, Liberalų demokratų frakcijos narė Aldona Balsienė. Balandžio viduryje mandato atsisakė socdemas Algirdas Paleckis, pasirinkęs sostinės vicemero postą.
Dar keli įvairių partijų atstovai nepanoro pakeisti atsistatydinusių kolegų. Pagal įstatymą Vyriausioji rinkimų komisija privalo jiems pripažinti parlamentarų įgaliojimus, tik po to jie gali pareikšti nenorintys dirbti Seime.
Įstatymai nedraudžia dažnai keisti partijas
Galiojantys teisės aktai leidžia Seimo nariams elgtis laisvai ir pasirinkti tą partiją, kuri jiems priimtiniausia. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Seimo nario mandatas yra laisvas, nesaistomas nei jį iškėlusios partijos ar organizacijos politinių reikalavimų, nei rinkėjų priesakų. Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai tautai, bet ne jos daliai.
Politologai atkreipia dėmesį, kad politiškai tai nėra sveikintinas dalykas, nes nestiprina partinės sistemos, skatina rinkėjų nepasitikėjimą ja, kaskart pasitarnauja vis naujoms politinėms jėgoms veržtis į valdžią, nustumiant į šoną tradicines, susiklosčiusias partijas.
Politologė Jūratė Novagrockienė dienraščiui „Kauno dienai” yra sakiusi, kad brandžiose demokratijose politiniai migrantai yra reta išimtis. Jie dažnesni postkomunistinėse visuomenėse. Pasak politologės, tokie perbėgimai „neprideda prestižo politikui, nors kartais jam būna išties naudingi”, ypač jeigu suspėjama laiku tapti partijos, kuri turi perspektyvų gerai pasirodyti per rinkimus, nariu.
Jos nuomone, politikai partijas ir frakcijas keičia dėl ideologijos, „organizacinio-asmeninio pobūdžio motyvų“ – vidinių nesutarimų, taip pat pragmatinių sumetimų – noro gauti postą.