„Pagal mūsų tradiciją Velykos - pati didžiausia ir viena seniausių išlikusių švenčių, kuri žmonėms tiesiog primena: žmogau, sugeba gamta atsikelti iš žiemos šalčio, iš pavasarinio purvo, sužaliuoti, visa tai, kas apmirė, sugeba sukti naują gyvybės ratą.

Tiesiog žmogau pasižiūrėk, kas tavo gyvenime nereikalinga, tu to atsisakyk ir pamėgink save truputėlį patobulinti, tai, kas tavo namuose neįdomu ir negera, pamėgink prašviesinti, pradžiuginti“, - DELFI pasakojo G. Kadžytė.

Pasak jos, žmogus, matydamas gamtos atgimimą ir atsinaujinimą, siekdamas savo atgimimo, atlieka tam tikras apeigas.

Ugnis ir vanduo tampa šventi

Pasak etnologės, mes neturime tiek laiko kaip protėviai ir negalime švęsti visos Didžiosios savaitės, tačiau vis tiek turime stengtis nuo drabužio iki sielos gelmių apvalyti save. Todėl šiais laikais svarbiausios 3 dienos – Didysis penktadienis, Didysis šeštadienis ir Didysis sekmadienis.

G. Kadžytė sako, kad pagal tradicijas penktadienį reikėtų pabaigti didžiuosius darbus, kad galėtume susikaupti ir Didįjį šeštadienį atlikti apeigas. Šeštadienį žmonės, dalyvaudami pamaldose, namo parsineša šventintos ugnies ir švęsto vandens.

„Mūsų tradicijose labiau išlikęs vanduo – juo reikėtų pašventinti į bažnyčią neneštą maistą, Velykų stalą ir bažnyčioje nebuvusius šeimynos žmones. Tada visiems metai bus sėkmingi ir sveiki“, - pasakojo etnologė. Anot jos, seniau ūkininkai šventinta ugnimi pašlakstydavo ir visus trobos kampus, vandens įpildavo į sodybos šulinį ar kūdrą, pašlakstydavo daržus, bityną - kad ilgam gyvybės užtektų.

Šeštadienį bažnyčių šventoriuje degamas laužas, nuo jo uždegama Velykų žvakė, o žmonės ištiestose rankose laiko degtukų dėžutes. Po to jais galima uždegti krosnį ar žvakę. Pasak G. Kadžytės, mūsų protėviai prieš Velykas užgesindavo visus metus kūrentą ugnį, o šeštadienio vakarą į bažnyčią nujoję sūnūs deglais parnešdavo naujos šventintos ugnies. Tik tada šeimininkės puldavo gaminti Velykų valgių.

Iš bažnyčios svarbu sugrįžti pirmam

Trečiasis Velykų simbolis – velykinis margutis – kiaušinis, nuo kurio pagal mūsų ir daugelio kitų tautų mitologiją atsirado pasaulis. Kadangi prieš žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžią naudoti paukščių kiaušiniai, kurie yra margi, šiandien marginami vištų kiaušiniai.

G. Kadžytė pasakojo, kad iki XX a. buvusi gaji apeiga, kai prie Velykų stalo šventintą margutį šeimos nariams dalija mama ir močiutė – garbiausia šeimos motina. Taip būdavo pakartojamas šeimos vienybės priesaikos aktas.

Krikštatėvai žinodavo, kad nuo Velykų iki Atvelykio reikia susitikti su krikštavaikiais, jiems paruošti gražų vašku išraižytą ar kitokį margutį, dar kokią nors saldžią dovanėlę. Taip, pasak etnologės, prisimenama mūsų pareiga vieni kitiems.

Gražiausią ir stipriausią margutį per metus paprastai saugodavo kaip palaimos garantą. Jei Kūčių vakarą prie stalo sėdama sužibus vakarinei žvaigždei ir vienu metu prie stalų daugelis šeimų sako maldą, tai Velykų rytą skubama iš bažnyčios pareiti pirmam namo ir, parnešus Kristaus prisikėlimo žinią, sėsti prie stalo.

„Kas bus pirmieji prie stalo, tuos metus bus pirmieji visuose darbuose“, - aiškino G. Kadžytė. Būti pirmu stengtasi, nes po Velykų prasidėdavo darbymetis.

Nori gauti antrąją pusę? Supkis!

Gera naujiena ieškantiems antrosios pusės – tereikia Velykų dieną suptis. Anksčiau merginos supdavosi ne tik norėdamos sulaukti jaunikių ir piršlių, bet ir kad būtų ilgi linai.

Per Velykas taip pat patariama laistytis vandeniu - tada per vasarą pasėliams nestigs lietaus.

G. Kadžytė pasakoja, kad saulei tekant aplink bažnyčią einant procesijai žmonės spėdavę, koks bus oras. Graži saulė, besimainanti aukso ir sidabro vainikais, žada gerą ir derlingą vasarą. Jei vėjas pučia iš vakarų, lauk šiltos, bet lietingos vasaros, jei iš rytų – vasara bus sausa. Pietys žada ramią vasarą, šiaurys – šaltą.

Ant valgių stalo svarbiausia margučiai, „užsigavėjimo“ metu – sūrio ir varškės valgiai. Velykų stalas nukraunamas saldžiais pyragais, aukštais kepiniais, primenančiais Kristaus kapą ir Velykų varpus. Ant stalo būdavo mėsos ir šaltienos. Velykų stalo paprastai nekraustydavo 4 dienas, o kartais ir iki Atvelykio – taip būdavo pasiruošta svečius iškart sodinti prie stalo.

Beje, į svečius geriausia eiti antrąją Velykų dieną, nors mūsų protėviai kartais svečiuotis pradėdavo ir pirmosios dienos vakare.