„Kada dirbi įprastą darbą, vargiai galvoji, kad čia kažkas istoriško, kad tu čia esi kažkur sūkury, – tiesiog dirbi ir darai, ką reikia daryti. Labai pasisekė gyvenime - teko, bet ar čia mano nuopelnas, kad pasisekė, - aš nežinau. Kovo 11-oji man visada yra šventė, ir tuo viskas pasakyta“, - DELFI sakė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Spaudos ir informacijos skyriaus vadovė Laimutė Pilukaitė, kuri prieš 17 metų rinko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto tekstą ir jį spausdino.
Tuometinė Sąjūdžio darbuotoja L.Pilukaitė į Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo sekretoriatą 1990 m. atėjo, kaip ji pati sako, „patalkininkauti“. Moteris prisimena, kad keletą savaičių su kolegomis parlamento rūmuose praleisdavo didžiąją laiko dalį – į namus grįždavo tik nusimaudyti ir pamiegoti.
„Kovo 10 dieną buvo nuojauta, buvo supratimas, kad reikia būti šalia, reikia dirbti, nes bus dokumentų, kažkas bus“, - pasakojo L.Pilukaitė. Tačiau, jos nuomone, vargu ar tuomet kas žinojo, kaip tiksliai viskas bus ir kaip pasibaigs.
Pasak jos, iš Sąjūdžio būstinės į Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo rūmus atsivežtas Pasaulio lietuvių bendruomenės padovanotas kompiuteris „Casper“ bei spausdintuvas. Kadangi šiuo spausdintuvu buvo įmanoma spausdinti tik įprastinio formato lapą, kolega Romas Krukauskas kovo 11–osios vakarą iš Mokslų akademijos atvežė kitą spausdintuvą, galėjusį spausdinti perpus didesnį – A3 formato - lapą. Mat buvo nuspręsta, kad ant akto turėtų pasirašyti visi balsavusieji.
Posėdžiaujant Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo nariams, aktas ne kartą tikslintas. „Atrodė, kad atėjo jau paskutinė pataisa, mes atspausdinome, nubėgau, nunešiau Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui... Paaiškėjo, kad dar viena klaidelė yra likusi. Profesorius, kaip niekas kitas, labai atidžiai perskaitė ir paskui dar bėgau vėl perspausdinti, kad būtų atneštas tas tikrasis tekstas“, - 1990 metų kovo 11-osios vakarą prisiminė L.Pilukaitė.
Anot jos, „toje skuboje nebuvo laiko galvoti apie kažkokį specialų maketavimą - tiesiog buvo normalus kanceliarinis truputį patvarkytas ir sudėliotas tekstas“. Moteris gerai pamena, kad sekretoriatas dirbo 314 kabinete, kurį užleido deputatas Lionginas Šepetys. „Labai gerai atsimenu momentą, kai buvo paskelbti balsavimo rezultatai. Tuomet buvau salėje. Laikrodis rodė 22:44. Buvo nepaprastai iškilmingas momentas“, - pasakojo pašnekovė, prisimindama, kaip buvo giedamas himnas. „Iš vienos pusės buvo didelis džiaugsmas, iš kitos – klausimas, o kas bus?“, - kalbėjo ji.
„Pamąstę ir pasitarę, elektronines akto versijas išvežiojome po keletą vietų“, - prisimena L.Pilukaitė. Priėmus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, sekretoriatas dar visą naktį plušėjo spausdindamas laikinojo pagrindinio valstybės įstatymo – tuometinės Lietuvos Konstitucijos – pataisas.
Savo bute kaip pogrindyje
„Jaučiau, kad vėliavas siuvu kaip pogrindyje, bet baimės tikrai nebuvo – labai jautėsi, kad kažkas ateina, kad kažkas keisis, kad kažkas sprogs“, - DELFI pasakojo jonaviškė Liuda Ciurupa, dar prieš paskelbiant nepriklausomybę Jonavoje siuvusi Lietuvos vėliavas.
Pašnekovė dar ir šiandien pamena, kai 1988 m. į jos namų duris pasibeldęs sesers vyras netikėtai užklausė: „Liuda, ar tu negalėtum pasiūti vėliavų?“ Tik sutikusi rusų tautybės moteris prisiminė net nežinanti, kaip lietuviška vėliava atrodo – sovietmečiu Lietuvos vėliava drausta, už jos kėlimą buvo baudžiama. Tuomet svainis net negalėjo paaiškinti, kam šiam staiga prisireikė daugiau nei 10 lietuviškų trispalvių.
Porai dienų butas buvo virtęs tikromis dirbtuvėmis – L.Ciurupa pamena, kad siūti jai tuomet labai įgrisę. Ji pasakojo, kad svainio atnešta medžiaga vėliavai buvo netinkama – geltona spalva buvo kiaušinio trynio spalvos, o žalia – gerokai per tamsi.
Moteris siuvo mažesnes nei dabartinio standartinio dydžio vėliavas, skirtas ne kabinti, o nešti. Jos siūtos vėliavos naudotos Sąjūdžio demonstracijose tuometinėje Jonavos „Azoto“ gamykloje, miesto švenčių metu. L.Ciurupos siūtos vėliavos jonaviškių rankose plazdėjo ir demonstracijose Vilniuje.
L.Ciurupa negirdėjo, kad kas nors dar Jonavoje tuomet būtų siuvę vėliavas: „Jeigu ir siuvo, tai tik po nepriklausomybės metų kooperatyvai“. Apie jos siūtas vėliavas šiandien išgirdę aplinkiniai labai nustemba. Už darbą moteris neėmė atlygio ir sako dirbusi „iš idėjos“.
Jai apmaudu tik dėl to, kad tuomet lietuviškų vėliavų siuvimą organizavęs svainis šiandien nusivylęs nepriklausomybe, nedalyvauja rinkimuose.