"Aš buvau tada per daug naivus ir visus savo naivumu erzinau. Manydavau - jeigu gera idėja, kokių čia ieškoti interesų. Dabar gailiuosi tik vieno - kad per daug užsibuvau",- sakė Saulius Šaltenis.-"Žiūriu į prezidentą ir kartais norisi pasakyti piktą žodį. Kodėl jis, autoritetas, neskatina veikti? Grandioziniai nacionaliniai uždaviniai išnyko. Nebeliko lietuviams amžinybės geismo",- susimąstė S.Šaltenis.
Du kartus (1991-1992 ir 1996-1999 m.) premjeru buvęs G.Vagnorius šiandien pavadinamas Lietuvos karšinčiumi Nr.1. Prieš dvejus metus pasirinkęs rentininko gyvenimą politikas šokiravo šalį. Kodėl?
"Nepasakyčiau, kad nedirbu. Darbų turiu iki kaklo. Tik skirtumas tas, kad dabar dirbu, ką noriu ir kas man patinka. Jaučiuosi kaip žmogus, paleistas iš kalėjimo", paaiškino G.Vagnorius. -"Aš nesijaučiu šalikelėje. Dirbu kaip anksčiau. Mano darbo stalas nuo alkūnių nutrintas. Ir dirbu, kas man patinka, - rašau atsiminimus, užsienyje dalyvauju konferencijose, įvairiuose projektuose. Lietuvoje bandome vienyti dešiniąsias centro jėgas. Nuoskaudų nejaučiu. Būti reformų vykdytoju visada nepopuliaru. Ačiū gal kas pasakys po 30 metų ar po mirties".
Pasak „Respublikos“, į Lietuvą atėjus 50 metų lauktam pavasariui valią būti laisvai tauta dar turėjo apginti. Tada net neįsivaizdavome, kokie pavojai mūsų tyko, kad sunkumai tik prasideda, okupacinė kariuomenė dar žvangins tankų vikšrais ir kalašnikovais, kad turėsime išgyventi Medininkų žudynes ir Sausio 13-ąją. 1990 m. kovo 11-ąją tarėme žodį, šiandien - švenčiame.
"Kovo 11-osios nefetišizuoju, tai yra nesudievinu. Laisvė turėjo ateiti, pernelyg jau aiškiai mes į ją ėjome, ir visi žemės, tautos ir visuomenės sluoksniai buvo pajudėję laisvės link, laukė jos pasirodant iš už kampo. Kovo 11-ąją ar liepos 12-ąją - nedidelis skirtumas. Čia, Kaliningrade, labiau švenčiama Vasario 16-oji, kovo 8-oji, o kovo 11 dieną lietuvių bendruomenė pažymės bažnyčioje",- dienraščiui sakė filosofas Arvydas Juozaitis.
Kaip rašo „Kauno diena“, po 17 laisvės metų daugelis kauniečių signatarų negali prisiversti vienas kitam paduoti rankos. "Aleksandrui Abišalai esu pasakęs į akis: jeigu kada norėsi būti pakartas, pasikviesk mane",- sako Kazimieras Uoka.
"Su Algirdu Patacku nesišnekėjome penkiolika metų",- prisipažįsta Rolandas Paulauskas. "Audriui Butkevičiui susitikęs nepaduočiau rankos",- aiškina A.Patackas. Taip šiandien kalba kauniečiai Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai. Tie, kurie Kauno sąjūdžio mitinguose stovėjo apglėbę vienas kitą per pečius. Tie, kurie Kauno sąjūdžio 1990-aisiais pasirašydami istorinį dokumentą buvo kaip kumštis.
Kas per 17 metų pavertė juos svetimais, - klausia „Kauno diena“.
Anot dienraščio „Klaipėda“, trispalvė Lietuvos vėliava, dabar retai bepatraukianti praeivio akį, prieš kelis dešimtmečius drąsuoliams kainavo laisvę. Nepaisant visuotinės baimės ir represijų, atsirasdavo drąsuolių, kurie rizikuodavo net gyvybe ir iškeldavo trispalvę neįtikimiausiose Klaipėdos vietose.
Šie įvykiai prisimenami daugelio vyresnio amžiaus klaipėdiečių tapo gyva legenda. Tačiau tik nedaugelis žino, kas buvo tie didvyriai. Istorikai, tyrinėjantys stagnacijos laikų pasipriešinimo judėjimo apraiškas, tikino, kad impulsą jiems davė 1968 metų įvykiai Čekoslovakijoje. Apie tai kalba ir patys pogrindininkai.
Šventės išvakarėse „Lietuvos rytas“ kalbina buvusį vieną aktyviausių Aukštaitijos krašto sąjūdiečių Algimantą Baniulį, kuris nesigėdija savo namų puošti tautine vėliava, nes yra įsitikinęs, kad laisvės ir meilės savo šaliai jausmai turi būti diegiami šeimoje.
Panevėžietis 45 metų A.Baniulis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną sutiks kaip ir daugelis tautiečių - be dirbtinio šurmulio. Tačiau vyras galbūt labiau nei kiti panirs į prisiminimus apie keliolikos metų senumo įvykius.
Kasmet, artėjant Kovo 11-ajai, A.Baniulis pasijunta nepelnytai pamirštas ir pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto, kad valdžia dėmesį laisvės šaukliams galėtų parodyti atrėždama jiems po gabalėlį žemės. "Nesakau, kad aš trokštu dėmesio ar kokio atlygio pinigais, bet štai jei sąjūdiečiams valdžia duotų žemės..." - minties nebaigęs nutyla A.Baniulis.