Nesutinku su pasakymu „trukdo“. Aš neieškau, kas man nepatinka Dievuje, aš žiūriu, kas manyje galėtų „nepatikti“ dievui. Esu per mažai jam atsidavęs, per daug ieškau savęs.
Aš niekada nebūsiu toks gailestingas, kaip Dievas. Kartais esu kietas. Kartais sunku priimti potvarkius, kurie yra skaudūs žmogui, bet kaip ganytojas turiu žiūrėti visos kaimenės.
Skaitydamas Šventąjį Raštą suprantu, kad iš Dievo dar neišmokau kantrybės. Kaip jis pakenčia žmonių, tautų klaidas! Aš norėčiau, kad viskas spręstųsi greitai, tačiau eidamas atsakingas pareigas matau, kiek reikia kantrybės.
Ar yra dalykų, kurių mokotės iš jaunimo?
Žiūriu į jaunimą su nostalgija: norėčiau turėti jų energiją, entuziazmą, mokėti laisvai bendrauti. Man kartais pritrūksta spontaniškumo, nuoširdumo.
Diplomatinis gyvenimas įpratino atsargiau kalbėti, nors kiti sako, kad aš nesu joks diplomatas – viską tiesiai rėžiu į akis (juokiasi).
Ar galite užeiti pas draugą spontaniškai, iš anksto nesusitaręs?
Lengvai. Dažnai taip ir darydavau. Dabar viskas darosi sunkiau, kuo aukščiau užkopi, tuo labiau jautiesi atskirtas.
Galvoju apie Šventąjį tėvą, jis sutinka tiek daug žmonių, bet kartu yra labai vienišas. Vienas su savo atsakomybe.
Ar sportuojate?
Žaidžiau futbolą, seminarijoje tinklinį. Turėjome labai gerą komandą, vieną kartą sumušėme net prancūzų kariuomenę!
Žavėjo tenisas, bet tai buvo labai brangus sportas. Paskui vis tiek išmokau žaisti, jau būdamas 40 metų. Kai į Vatikaną grįžau iš savo tarnybos, išsikovojau, kad įrengtų teniso aikštę.
Visada patiko kalnai. Esu visus Pirėnus, Alpes apėjęs. Anksčiau važinėjau dviračiu Valakampiuose.
Kas kunigystės metais jums labiausiai įsiminė?
Kai kurios žmonių išpažintys, atliktos su dideliu nuoširdumu arba sunkumu. Tada tikrai jaučiausi prisilietęs prie žmogaus sielos.
Dabar, kai susiduriu su neišsprendžiamomis problemomis, aš sakau žmogui: „Būtinai pasimelsiu“.
Kunigo gyvenimas yra atsakomybė už žmones. Kai baigiau teologijos studijas, buvau paskirtas dirbti su Amerikos lietuviais. Greitai paprašytas grįžti į Romą ir stoti į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, sureagavau: „Aš ne tam ėjau į kunigus“.
Tačiau tada vienas mano viršininkas pasakė: „Tu ėjai į kunigus, kad tarnautum, o Bažnyčioje – daug tarnysčių. Turi gerą pasiruošimą, kalbi įvairiomis kalbomis“.
Kunigas Stasys Yla, mano tėvelių geras draugas priminė: „Šventasis Sostas daug davė Lietuvai, laikas, kad Lietuva dabar duotų“.
Tokie Dievo keliai, jie vedė mane per Filipinus, Kasta Riką, Turkiją. Vatikane rūpinausi Rytų Europos Bažnyčia.
Turėjau nemalonių misijų popiežiaus pavedimu susitikti su labai priešingai nusiteikusiais žmonėmis, net teroristais. Tačiau atsakomybės labiausiai mokė vaikai. Ką nors lengvai pažadi, o po to jie tau primena: „Dėde, tu gi man pažadėjai“. Ir man yra taip buvę (juokiasi).
Ar nuo vaikystės svajojote būti kunigu?
Kai buvau mažas, tai apie daug ką svajojau... Vieną kartą parašiau rašinėlyje: „Aš noriu būti kunigu, kuris vadovauja kitiems kunigams“ (juokiasi)...
Tikėjimas man buvo kažkas natūralaus. Augau katalikiškoje šeimoje, mokiausi katalikiškoje mokykloje. Pašaipą pajutau tik vėliau, kai baigiau gimnaziją ir įstojau į mokyklą, kuri ruošia aukštosioms studijoms.
Ten pamačiau, kiek daug jaunimo, kuris nepažįsta Dievo, gėdijasi eiti į bažnyčią. Patyriau savotišką šoką.
Prancūzijoje į valstybines mokyklas kunigai negali ateiti. Todėl mokykloje eiti į katalikų susibūrimus reiškė peržengti tam tikrą slenkstį. Turėjau suprasti giliau, kuo aš tikiu ir ar noriu tai liudyti kitiems.
Neatsiribojau nuo tikinčiųjų, toliau dalyvavau skautų grupėje. Per Didžiąją savaitę važiuodavome į kokį nors Prancūzijos kaimelį, kur krikščionybė visai užgesusi. Ten organizuodavome Kryžiaus kelius, lankydavome žmones, tvarkydavome jų namus, kiti ruošdavo koncertus.
Ne vieną vasarą praleidau su savanoriais statydamas namus darbininkams. Susidraugaudavome su jais. Arba su skautų grupele važiuodavome į kaimą, džiovindavome šieną, dirbdavome laukuose. Paryžiuje eidavau dirbti su gatvės vaikais.
Man buvo svarbu ne tik sau gyventi, bet ir kitiems ką nors daryti.
Kaip tėvai reaguodavo į atostogas statybose?
Tėveliai buvo „savotiški“ diplomatai. Gyveno neturtingai. Mano išvykimai jiems nieko nekainuodavo. Aš pats rūpinausi savo gyvenimu.
Kai tėvai matydavo, kad aš nieko bloga nedarau, tai tik ir džiaugdavosi...
Kaip suradote savo pašaukimą?
Baigdamas gimnaziją galvojau apie inžinerijos studijas. Įstojau į paruošiamąją aukštosioms studijoms mokyklą, ten mane ir „pajudino“.
Bendravau su kunigais darbininkais (šeštajame dešimtmetyje nemažai kunigų ėjo dirbti į fabrikus, kad būtų arčiau žmonių). Mūsų požiūriai vėliau nesutapo, bet jie man visada išliks atsidavimo pavyzdžiu.
Kitas lemiamas susitikimas buvo su vyresniu draugu, kuris jau dirbo gydytoju.
Jis man buvo autoritetas, metus savanoriavo Indijoje. Baigęs studijas galėjo dirbti tėvo kabinete, bet viską metė, kad padėtų vargstantiems. Nevedė, nes nenorėjo kito žmogaus įtraukti į savo rizikingą gyvenimą.
Kartu su juo važiavome į skautų stovyklą. Kadangi neturėjome pinigų, tai keliavome autostopu. Buvome Pietų Prancūzijoje. Gulim vakare, žiūrime į žvaigždėtą dangų, o jis manęs ir klausia: „Ar tu nenorėtum tarnauti kitiems žmonėms?“
Jo klausimas mane ir „užkabino“. Žinoma, kai reikėjo apsispręsti, blaškiausi, galvodamas ką daryti, ėjau ir meldžiausi prie kiekvienos šventovės. Net į Šartrą nukeliavau. Galiausiai susiradau stipendiją, nuėjau į seminariją ir tik tada paskutinę savaitę pasakiau tėveliams.
Kaip jie reagavo?
Tėvelis buvo išvažiavęs į užsienį, mamytė tylėjo, nesakė nieko. Tai buvo jos stilius. Bet jaučiau, kad buvo patenkinta. Tik priminė: „Aš tave paaukojau Dievo Motinai, kai mažas sirgai“.
Kai gavau kunigystės šventimus Romoje, tada mamytė pasakė: „Vaikeli, ištesėk“.
Ar sunku ištesėti?
Pasitaiko sunkių momentų, bet negalima gręžiotis atgal. Būdavo kad ar širdelė prie ko nors patraukia, ar prie tavęs lenda. Stengiausi būti tiesus, kartais į akis pasakydavau: „Nesikabink – aš jau pasirinkau savo kelią“.
Sakyčiau, kartais ne dėl ištikimybės, o dėl tinginystės sustojame. Tingisi iki galo atlikti savo pareigas.
Būna dienų, kai viskas krenta iš rankų. Ką tada darote?
Būna juodų dienų. Esu dėkingas, jei pasitaiko koks žmogus šalia, kuris paima už rankos. O kai negaliu nieko dirbti, tada kelias valandas einu pasivaikščioti.
Geriausias poilsis – dingti visiems iš akių ir pabūti vienam. Palieku visus darbus, o kitą rytą atsikeliu ketvirtą ir padarau. Aš visada buvau vyturiukas, man sekasi dirbti rytais.
Kai atvažiavau į Lietuvą, reikėjo prie daug ko priprasti, buvo daug įtampos. Tada eidavau pasivaikščioti ant Trijų kryžių kalno. Dabar mėgstu nuvažiuoti į Trinapolį. Kertu medžius, valau sodą. Dirbdamas fizinį darbą viską užmirštu. Aišku, amžius bėga ir nebesu toks pajėgus.
Ar turite mėgstamiausią knygą, filmą, o gal kokį muzikos kūrinį?
Labai seniai buvau kine. Italijoje. Ir tai tik todėl, kad draugai pasikviesdavo. Bet mėgstu muziką, ypač smuiką, violončelę, vakarais dirbdamas, skaitydamas klausausi Bramso, Vivaldi kūrinių.
Skaitau įvairias knygas – teologines, dvasines, bet visad grįžtu prie Evangelijos, ypač mėgstu šv.Pauliaus laiškus. Viskas juose iš patirties: asmeninio susitikimo su Kristumi.
xxx
Parengta pagal žurnalo jauniems „LUX“ publikaciją „Atsargiai, vaikystės norai pildosi“