Tuo tarpu kitas buvęs Seimo narys Algirdas Patackas tikino, esą dėl maišto buvo kalti ir patys savanoriai, nenorėję pripažinti kardinaliai pasikeitusios politinės situacijos, ir politikai, neva niekinę savanorius bei reikalavę atiduoti turimus ginklus.
Jis taip pat pareiškė, kad tuometinis konservatorių vadovas ir Seimo opozicijos lyderis, dabartinis europarlamentaras Vytautas Landsbergis, savanorių laikytas moraliniu autoritetu, ragino maištininkus palikti mišką. Kai kurie anksčiau komisijai liudiję asmenys tvirtino priešingai.
V.Landsbergis liepė grįžti ar ne?
1993 metais prasidėjus savanorių nepaklusnumo akcijai ir jiems pasitraukus į miškus netoli Kauno, Seime buvo sudaryta speciali N. Medvedevo vadovaujama komisija. Šiai komisijai, kuriai teko spręsti konfliktą, priklausė ir signataras, savanoris A.Patackas.
Kaip jis pasakojo trečiadienį parlamentinei komisijai, 1992 metų Seimo rinkimus laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) „elgėsi nelabai protingai": neatsiklaususi parlamento gynėjų pašalino barikadas, balsuodama pradėjo taikyti „buldozerinį" principą, pradėjo neva niekinamai elgtis su savanoriais. Savo gyvybėmis rizikavusiems žmonėms esą buvo taikomos menkos socialinės garantijos, mokami maži atlyginimai.
Paskutinis lašas, paskatinęs daugumą maištininkų išeiti į mišką, buvo 1993 metų rugsėjo pradžioje duotas įsakymas suvežti ginklus, iki tol saugotus kiekvienos kuopos sandėlyje ar pas savanorius, į vieną vietą. Tuomet miškan pasitraukė didelė dalis savanorių, vadovaujamų kuopos vado Alvydo Pangonio, ir prisijungė prie anksčiau su būriu savanorių maištauti pradėjusio Jono Maskvyčio. Tuomet maištas, iki tol buvęs tik teisėsaugos akiratyje atsidūrusio J. Maskvyčio nepaklusnumas, esą tapo politine akcija.
Iš įvairių partijų atstovų, kurios sudėtį palaimino savanoriai ir į kurią jie įtraukė vieną buvusį Seimo narį Liudviką Simutį, turėjo „apraminti dvi puses": vienai pusei pasakyti, kad įvyko rinkimai ir kad reikia susitaikyti su jų rezultatais, o kitos pusės paprašyti atsižvelgti į savanorius.
„Kaltė buvo abipusė – tų, kurie norėjo atimti ginklus, ir savanorių, kurie nesugebėjo suvokti pasikeitusios situacijos", - tvirtino A. Patackas.
Jo teigimu, apraminti maištininkus galėjo tik žmogus, kurį savanoriai laikė moraliniu autoritetu. Tuometinis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius esą autoritetą buvo praradęs. Autoritetu savanoriai esą laikė V. Landsbergį, todėl A. Pangonis su dar vienu savanoriu ir A. Patacku nuvyko į Vilnių, Sąjūdžio būstinę, su juo susitikti.
„Atėjo profesorius (V. Landsbergis – DELFI), pakalbėjo akis į akį. Sako: vyrai, yra tokie reikalai, reikia grįžti, nereikia daryti neatsakingų žingsnių, reikia galvoti valstybiškai, o jūsų reikalus spręsti kaip normalioje valstybėje", - konservatoriaus žodžius citavo A.Patackas.
Kaip anksčiau komisijai tvirtino A. Butkevičius, po susitikimo su V. Landsbergiu grįžęs A.Pangonis pareiškė, jog leidimo grįžti iš miško negavo. „Jei būtų buvęs kreipimasis į savanorius, jie būtų grįžę. V.Landsbergiui siūlė padaryti tokį pareiškimą, bet jis atsisakė", - tvirtino eksministras.
Po šio susitikimo praėjus kelioms dienoms, savanoriai, lydimi parlamentinės komisijos narių, grįžo į Kauną. „V. Landsbergiui medalį reikia duoti, o ne kabinėtis ir ieškoti, ko nebuvo. Reikia didžiuotis, kad sugebėjome iš to išplaukti, išvesti valstybę", - kalbėjo A. Patackas.
Eksparlamentaras išteisino A. Petrusevičių
J. Abromavičius, su kuriuo eksparlamentarui teko bendrauti tik vieną kartą – nuvykus pas savanorius, jam sudarė inteligentiško žmogaus įspūdį. Liudininkas komisijai patvirtino išvakarėse Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vado brigados generolo Arvydo Pociaus pasakytus žodžius, esą J. Abromavičius gabendavo degalus į Padnestrę. Tuo metu esą dingo 30 tūkst. dolerių, kuriais disponavo buvęs savanoris. „GRU ausys tikrai kyšo šitoje istorijoje", - tvirtino A. Patackas.
Jam teko prisiminti ir buvusį Seimo narį konservatorių, lietuviško ginklo kūrėją Algirdą Petrusevičių, kuris žiniasklaidoje buvo minėtas tarp radikalų patriotų, neva prisidėjusių prie geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo 1994 metais. J. Abromavičius neva buvo nužudytas dėl to, kad išsiaiškino šias aplinkybes.
„A. Petrusevičius negali zuikio nušauti. Nors ginklais gyvena visą gyvenimą, bet medžiotoju negali būti", - tikino A. Patackas.
Jo teigimu, Lietuvos patriotas, „ne tas tipažas, kuris galėtų žudyti žmones", buvo ir buvęs jo kolega Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente Jonas Zajančkauskas, minėtas J. Abromavičiaus nužudymo byloje.
Pasak A. Patacko, kad A. Petrusevičius kalbėjo, kaip buvo susprogdintas tiltas per Bražuolės upelį, papasakojo vienas saugumo užverbuotas žmogus, todėl juo esą negalima visiškai pasitikėti.
Ginklais prekiavo patys savanoriai
Komisijai taip pat liudijęs N. Medvedevas teigė neabejojantis, kad savanorių maištu buvo suinteresuotas nusikalstamas pasaulis ir avantiūristai. Ar šią nepaklusnumo akciją galėjo sukelti užsienio žvalgyba, jis teigė nežinantis, tačiau kaimyninės šalys esą galėjo galvoti, kaip pasinaudoti suirute.
Dauguma maištininkų, anot eksparlamentaro, tikėjo, kad elgiasi teisingai ir gelbsti Lietuvą nuo komunistų, kurie esą norėjo prijungti šalį prie Rusijos, bei nusikaltėlių, nors nejautė, kad patys nusikaltėliai neva jais manipuliuoja.
Kolegoms liudijęs komisijos narys „pilietininkas" Henrikas Žukauskas, kuris anuomet kūrė reportažus apie savanorius, patvirtino, kad maištauti juos galėjo paskatinti valdžios noras surinkti ginklus. Ginklų prie savęs nebeturintys savanoriai esą nebūtų tinkamai galėję atlikti savo pareigą ir galėjo tapti nebereikalingi. „Jei jie tada nebūtų išėję, SKAT tikriausiai nebūtų likę", - spėjo parlamentaras.
Pretekstu nepaklusnumo akcijai, anot H. Žukausko ir kai kurių kitų liudininkų, tapo J. Maskvyčio susišaudymas su policija ir dėl to jam iškelta baudžiamoji byla. Pats J. Maskvytis komisijos nariams pasakojo, kad į mišką nusprendė patraukti po susišaudymo Kaune su pareigūnais. Šis incidentas kilo, kai savanoris nusprendė padėti bičiuliui, neva gavusiam į 5 tūkst. netikrų Vokietijos markių, bet negalėjusiam atvykti išsiaiškinti santykių su nusikaltėliais. Tačiau iš tiesų, kaip teigiama, J. Maskvytis pats buvo pardavęs ginklų ir už tai gavęs padirbtų pinigų.
„Tas epizodas buvo A. Butkevičiaus palaidos balos pasekmė. Jei savanoris pradeda pardavinėti ginklus, tai labai baisu", - piktinosi A. Patackas.
N. Medvedevas prisiminė savanoriams prižadėjęs, kad jei jie išeis iš miško, už tai, kad paliko dalinius su ginklais, nebus persekiojami. Teisėsaugos dėmesio nebūtų galėję išvengti tik tie, kurie buvo padarę kriminalinius nusikaltimus.
Eksparlamentaras teigė nieko nežinantis apie netrukus po maišto neva duotą įsakymą nušauti J. Abromavičių. Tačiau N. Medvedevas spėjo, kad tuo metu „jam mirties nuosprendis nebuvo parašytas". Buvęs Seimo narys taip pat suabejojo, ar J. Abromavičius galėjo raginti savanorius grįžti į mišką, kaip tvirtino A. Pocius.