Nurodė konkrečius organizatorius
Eksparlamentaras komisijos nariams citavo netrukus po savanorių maišto gautą tuometinio Seimo nario, LDDP atstovo Vytauto Buinevičiaus raštą, kuriame buvo užfiksuoti J. Abromavičiaus liudijimai apie kai kurias įvykių Pakaunėje aplinkybes.
Kai kurie savanoriai į Pakaunės miškus buvo pasitraukę dar 1993 metų liepą, tačiau, pasak E. Bičkausko, apie tai nei Seime, nei Vyriausybėje nebuvo žinoma. Jau tuo metu pas savanorius buvo apsilankę tuometinis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadovas Jonas Gečas, krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, premjeras Aleksandras Abišala, J. Abromavičius, tuo metu esą dar buvęs autoritetu J. Maskvyčiui.
„Iki popiežiaus atvykimo (Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 1993 metų rugsėjį - DELFI) buvo tik beveik asmeniškas J. Maskvyčio maištas, slapstantis nuo prokuratūros“, - keliolikos metų senumo raštą citavo E. Bičkauskas.
J. Maskvyčiui tuo metu buvo iškelta byla dėl šaudymų Kaune, jam buvo skirta kardomoji priemonė - suėmimas, tačiau savanoris tuo metu nebuvo suimtas ir ėmėsi spręsti šią savo problemą. „Mano požiūriu, tuo pasinaudojo kai kurie politikai“, - komisijos posėdyje tvirtino eksparlamentaras.
„Po popiežiaus atvykimo pas J. Maskvytį atvyko Algirdas Patackas (tuometinis Seimo narys - DELFI), J. Gečas ir J. Abromavičius, - rašoma cituotame rašte. - A. Patackas atvežė maištininkų reikalavimų tekstą, kurį apsvarstė ir pakoregavo. A. Patackas nuvežė šiuos reikalavimus į Vilnių ir Kauną bei perdavė spaudai. J. Gečas pareikalavo, kad apie A. Patacko veiklą nebūtų pranešta A. Butkevičiui. Vadinasi, A. Patackas ir J. Gečas yra betarpiškai šio maišto organizatoriai.“
Maištininkai, kaip teigiama V. Buinevičiaus rašte, beveik sutiko su derybininkų komisijos pasiūlymu grįžti į dislokacijos vietas, bet paskutiniu metu jų atstovas, vienos iš kuopų vadas A. Pangonis pareikalavo susitikti su V. Landsbergiu. „V. Landsbergis atsakė A. Pangoniui, labai miglotai, kad iš miško reikia išeiti, bet „reikalą“ tęsti. V. Landsbergis yra faktiškas maištininkų kvėpėjas“, - citavo E. Bičkauskas.
Anot jo, V. Landsbergis būtų galėjęs numalšinti jau įsiplieskusį maištą, paprašydamas savanorių grįžti į savo dalinius. „V. Landsbergis tegul ir rugsėjo 17-ąją (išvakarėse į mišką buvo pasitraukusi nemaža dalis savanorių - DELFI) būtų jei nenuvažiavęs pas savanorius, bet viešai paskelbęs „Baikit juokauti ir išeikite iš miško“, jie būtų išėję“, - kalbėjo eksparlamentaras.
Anot jo, to V. Landsbergio prašė net aukšti pareigūnai, tačiau konservatorių lyderis esą atsisakė.
E. Bičkauskas 1993 metais, kilus maištui, buvo paskirtas prezidento dekretu sudarytos darbo grupės padėčiai valdyti ir normalizuoti vadovu. Savo ruožtu Seimas buvo sudaręs specialią komisiją, kurios pirmininku išrinktas Nikolajus Medvedevas. Savanoriams grįžus į dislokacijos vietas, ši komisija ilgainiui išsikvėpė.
Tikino negalėjęs paprašyti nutraukti maištą
Atremdamas kai kurių ankstesnių liudytojų kritiką, esą jis galėjo paprašyti savanorių liautis maištavus ir grįžti į savo dislokacijos vietas, tačiau to nepadarė, tuometinis Seimo opozicijos lyderis ir Tėvynės sąjungos vadovas V. Landsbergis pareiškė neturėjęs pagrindo to daryti.
„Maištą darė GRU (žvalgyba – DELFI), ne kairieji, manipuliuodami (savanoriais – DELFI), - parlamentinės komisijos posėdyje aiškino V. Landsbergis. – Už visų tų įvykių stovėjo Rusijos interesas ir Rusijos slaptųjų tarnybų veikla.“
Anot konservatoriaus, maištu buvo siekiama sukompromituoti neseniai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą NATO akyse, spausti mūsų šalį dėl karinio tranzito sutarties.
Kilus savanorių maištui, V. Landsbergis buvo susitikęs su vienu iš jo organizatorių A. Pangoniu. Kai kurių anksčiau komisijai liudijusių žmonių tvirtinimu, jei būtų išgirdę tvirtą konservatorių vadovo raginimą pasitraukti iš miško, savanoriai taip ir būtų padarę.
Tačiau V. Landsbergis pareiškė negalėjęs taip elgtis, nes tuo metu, kai 1993 metų rugsėjo 16 dieną į mišką išėjo didžiausias savanorių būrys – apie 40 žmonių, jis lankėsi Paryžiuje. Be to, jis patikino neorganizavęs maišto, todėl esą negalėjo liepti nutraukti veiksmus.
„Tai yra nerealūs šnekėjimai, tartum patvirtinantys, kad daviau įsakymą eiti, o dabar duodu įsakymą baigti, - piktinosi europarlamentaras. – Neprisiimu sau jokios būtinybės davinėti įsakymus savanoriams.“
V. Landsbergis savo ruožtu pareiškė, kad „kurstantį poveikį“ savanorių maištui turėjo dabartinio Seimo nario Artūro Paulausko vadovaujama Generalinė prokuratūra ir laikraštis „Kauno laikas“, nuolat spausdindavęs pranešimus apie maišto eigą. Prokuratūra ir kai kurios kitos struktūros bei dalis politikų esą siekė, kad maištas būtų malšinamas ne taikiu būdu, o jėga.
Paklaustas, kodėl savanoriai iš karto nepakluso patarimui palikti mišką, V. Landsbergis spėjo, kad tai rodo, esą „ne toks jau lemtingas buvo mano žodis, kaip kai kas pumpuoja“, be to, tarp maištininkų „buvo priešnuodžių mano taikiai nuostatai“.
Europarlamentaro teigimu, pokalbyje su A. Pangoniu dalyvavo tik jie dviese, netoliese esą galėjo būti savanorį atvedęs A. Patackas.