– Sunku pasakyti, kas yra tikros Kalėdos, kaip jos būdavo švenčiamos senovėje, krikščionybės pradžioje, kas tas tikrumas. Prieš dvidešimt metų Kalėdos būdavo kuklios, nes ir gyvenimas buvo kuklesnis, paprastesnis.
Nenorėčiau, kad kova su blizgučiais taptų pagrindine Kalėdų žinia. Ačiū Dievui, to nesiekia nei Bažnyčia, nei dvasingumo puoselėtojai. Niekas to blizgesio nepanaikins. Kiekvienas turime savo gyvenime, savyje susikurti tai, ko nepaliečia, nepaveikia praeinančios mados, šventinis šėlsmas.
Man svarbus liturginis Kalėdų išgyvenimas su šimtamečiais ženklais, tradicijomis, skaitiniais. Kadaise norėjosi išgryninti tikėjimą, bet pamačiau, kad jis niekada nebus grynas šimtu procentų, be jokių priemaišų, prietarų, baimių, įpročių.
– Šiuolaikinis žmogus skęsta informacijoje, daugėja reikalų, darbų. Adventas dažnam susitraukia iki keleto vakarų ar iki keleto valandų.
– Ilgi ramūs vakarai tampa prabanga. Gal užtenka ir vieno ar keleto vakarų, kad išgyventum tai. Aš turiu tai, kas man ateina iš praeities. Jei kas nors triukšmauja, linksminasi, kartais būna pikta, bet nereikia daryti tragedijos. Žmonės susėda kelias akimirkas – ir to pakanka. Prasmingas yra Sigito Parulskio romano pavadinimas „Trys sekundės dangaus“ – negali danguje ar dangiškame apšvietime gyventi ištisai. Ir jei mes to reikalaujame iš žmonių – patys save ir juos apgaudinėjame.
Man gražu, kad Kalėdos sutraukia daugybę žmonių į bažnyčias, kad tie, kurie apsilanko čia tik porąsyk per metus, tampa šventės dalyviais.
– Mūsų ministrai skelbia, kad gyvename nuostabiu metu, kai viskas sparčiai gerėja, tačiau statistika teigia, kad didelė dalis visuomenės susiduria su skurdu. Jei biudžetas auga, o skurdo nemažėja, vadinasi, lietuviai yra nesolidarūs.
– Nesyk pesimistiškai galvota apie lietuvių bendrumo jausmą, bendro gėrio suvokimą, bet atsveria priešingos patirtys apie begalinį dosnumą. Susiduriu su daugybe žmonių, kurie aukoja, dalijasi. Kai mes pakvietėme parengti dovanėlių vaikams ir seneliams, zakristija buvo užversta rūpestingai paruoštomis dovanėlėmis. Neprabilsi į kiekvieno žmogaus sąžinę, turi pats dalytis, veikti, užuot stebėjęsis, kad niekas nesidalija.
Mūsų visuomenėje solidarumo potencialas nemažas. Gal reikia žinomų žmonių paraginimo, kad jį pažadintų. Ne veltui valstybių vadovai, ambasadoriai rengia labdaros vakarus – jie iš šalies šiek tiek juokingai atrodo, bet svarbiausia – užkrečia. Reikalinga tokia tradicija, supratimas, kad gera dalytis. Kas įgyja tą patirtį – nesustoja, tęsia savo veiklą.
– Kartais atrodo, kad tų, kurie galėtų įtaigiai kalbėti apie vertybes, moralę, laikas jau praėjo. Daugeliui žiniasklaidos priemonių vertybės tėra viena nebemadingų temų.
– Žiniasklaidai reikia autoritetų, bet ji nori juos laikyti už virvutės. Laimė, yra įvairiausių galimybių laisvai susitikti su žmonėmis, bendrauti.
Man labiausiai nerimą kelia jaunimo pozicija. Dažnai pagalvoju: studentija visą laiką buvo ta intelektualioji terpė, nebijanti protestuoti, kelti naujų idėjų. Jaunimo balso visame pasaulyje prisibijo politikai, vyriausybės. Mūsų universitetai yra suparalyžiuoti, papirkinėjami. Prošvaisčių tarsi yra: Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultete buvo toks renginys, kuriame buvo analizuojamos „Lietuvos ryto“ publikacijos, susijusios su Vytauto Pociūno žūtimi. Viltinga pasirodė jaunimo kritika vertinant žiniasklaidos manipuliavimo faktus, kalbėta apie moralę, profesionalumą. Nežinia, kiek jie tokie išliks.
Mūsų tiriamosios žurnalistikos apskritai nėra. Įsijungi rusų kanalus, ir nors jie tendencingi, matai, kiek darbo įdėta, gautas rezultatas. Pas mus juokinga: įlenda į bagažinę, ir tyrimas baigtas.
Pilietiškumas, laisvės, žurnalistika yra susiję. Per radiją prieš porą savaičių siūlėme nepirkti „Žemaitijos pieno“ ir kitų pieno magnatų produkcijos – už tai, kad žemos pieno supirkimo kainos. Nežinia, kiek žmonių tai palaiko. Užsienyje tokios akcijos susilaukia atgarsio: jei žmonės sužino, kad gaminant vieną ar kitą prekę naudojamas vaikų darbas ar pažeidžiamos žmogaus teisės – daugelis boikotuoja.
Pas mus pakanka, kad prekė pigesnė – ir baigiasi pilietiškumas. Žmonės patiklūs, ir politikai tuo naudojasi.
– Politikai dažnai prašo paslaugų ir iš Bažnyčios, bando prisišlieti prie jos autoriteto.
– Nesinori su dideliu įtarumu žiūrėti į turtingus, įtakingus žmones. Nors nelengva apsispręsti, kaip su jais bendrauti, ar atsiliepti į jų kvietimus, pavyzdžiui, ar eiti į Antano Boso gimtadienį, ar neiti. Nuo intencijos priklauso. Kadangi Bažnyčia palikta ubago vietoje, tai ir atsiranda tokia nelinksma praktika, kad tenka eiti ir prašyti paramos savo projektams.
Politikai išnaudojo ir monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, ir tėvą Stanislovą. Juodu tai suprato. Be galo sunkiai nustatoma riba, kur tu gali eiti, kalbėti, o kur ta kaina per didelė. Mums siūlė steigti koplyčią „Akropolyje“. Viena vertus – pasieksi žmones. Kita vertus – susitapatinsi. Kanadoje mačiau, kaip buvo parduota bažnyčia ir nugriauta, o jos vietoje pastatytas prekybos centras, bankas ir palikta maža koplyčia. Jų, kitaip nei mūsų, tai nešokiruoja.
– Dėl daugelio visuomenės ydų kaltinama okupacija. Ar per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų visuomenė tapo dvasingesnė, o gal einama priešinga linkme?
– Vertinant savo aplinką, žmonės mieste tapo drąsesni, pilietiškesni. Net tikėjimo išraiška rimtesnė, labiau įpareigojanti nei prieš 15 metų, kai buvo antplūdis į bažnyčias. Yra žmonių, jaunimo, su kuriais galima dirbti. Didžiausia problema – mokytojų, charizminių asmenybių stoka.
Kai nuvažiuoji į provinciją, matai vis daugiau aptvarkytų namelių, pasodintų gėlių, akmenėlių pridėta – ne tik prie pačių turtingiausių sodybų. Žmonės vis labiau supranta, kad nuo jų darbo priklauso, kad būtų šviesiau. Bet būna, kad atsitrenki į visišką tamsą, kurios nebuvo.
– Kiekviename religiniame išgyvenime, anot religijotyrininko Mirceos Eliade, glūdi siaubą keliantis slėpinys. Tačiau šiuolaikinis žmogus išpažįsta tik šventes ir malonumus.
– Bet koks Kalėdų šventimas yra žaidimas, ir tie žaidimai mus gelbsti nuo – kaip Bažnyčios Tėvai pavadino – skandalingos Dievo tapimo žmogumi tiesos. Jei tai pajustume tiesiogiai, nepakeltume, gal net išprotėtume nuo tikrovės, nuo tos tiesos. Kai stabtelėji, įsigilini, įsileidi tą mintį, ta tiesa tave pradeda gręžti – mes ją apvelkame visa kuo, kokiu karnavaliniu būdu apsisaugojame. Negali žinoti, kaip, kurioje vietoje Dievas prie tavęs prieis. Bus staigmena, netikėtumas. Kiekvienas, kuris to ilgisi, atras.
Veikia paprasti dėsniai: jei adventas kukliau santūriau praeina, širdyje didesnį turtą apčiuopi. Ką dedi į širdelę, tai ir šventi.