Pasak jos, Kalėdų nakties personažų „tikroviškumas“, realizmas, tikinčiųjų vaidinamos gimimo scenos tarsi priartino prie jų Dievą, kuris iki vėlyvų viduramžių paprastam žmogui kėlė vien „baimę ir drebėjimą“.
Iki to laiko Viešpats buvo alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, visos visatos kūrėjas ir žmonijos teisėjas, o žmogus - tik kirminas, gyvenantis ašarų pakalnėje, kur viskas „tuštybių tuštybė ir rūkų rūkas“.
DELFI: Kokie tradicinės prakartėlės personažai ir ką kiekvienas reiškia?
S.Maslauskaitė: Tradiciniai - Marija, Juozapas, Kūdikis, asilas ir jautis, žvaigždė, karaliai ir piemenys.
Luko evangelijoje, kurioje vaizduojama daug Jėzaus gimimo ir vaikystės scenų, jautis neminimas. Tačiau apie jį rašo apokrifinė (nepripažinta) Mato evangelija. Su asilu Marija ir Juozapas atvyko į Betliejų, tačiau svarbu ne šių gyvūnų „istoriškumas“, bet jų simbolinė reikšmė.
Pavyzdžiui, jautis, kuris vėliau buvo naudojamas emblematikoje ir herbuose, yra visiškai save atiduodančiojo ženklas. Šis gyvulys žmogui dirba, be to jam atiduoda savo odą ir mėsą.
Gaila, kad asilas vėlyvaisiais laikais įgavo kvailo gyvūno vardą, tačiau visų pirma tai – vargšų gyvulys, naudojamas turto ir skurdo kontrastui pabrėžti. Pasaulio Išganytojo gimimo scenoje asilas liudija ypatingą nusižeminimą ir skurdą, o jautis – nuolankumą ir atsidavimą.
DELFI: Kodėl į Betliejų žvaigždė atvedė tris karalius ir kodėl jie – skirtingų rasių?
S.Maslauskaitė: Šventajame rašte neminima, kiek jų buvo ir tai davė erdvės įvairiausioms interpretacijoms. O vienos gotikinės katedros portele prie kūdikio vaizduojama net iki 40 išminčių!
Mato evangelijoje užsimenama, kad jie atėjo iš Rytų šalies, sekė paskui žvaigždę, pasirodžiusią Jėzaus gimimo išvakarėse. Kaip nustatė mokslininkai, evangelijose minimu konkrečiu Erodo valdymo metu iš tiesų buvo ypatingas žvaigždžių išsidėstymas ir suspindėjimas.
Kanoninė trijulė, kuri ėjo pagarbinti gimusio žydų karaliaus, su savo atributais susiformavo tik IX amžiuje. Tuomet Ravenos vyskupas pirmą kartą juos įvardijo vardais – Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru.
Nuo ankstyvųjų viduramžių išminčiai įkūnija tris tuo metu žinomas pasaulio šalis – Europą, Afriką, Aziją. Tai reiškia, kad Kristų garbina visos rasės ir tautos.
DELFI: O kodėl vienas karalius priklaupęs?
S.Maslauskaitė: Kaip pasakoja legenda, pirmasis išvydęs Kūdikį, nuo kupranugario nušoko jauniausias, vikriausias išminčius, tačiau pribėgęs prie jo, iš to nuostabaus patyrimo, kad mato Dievą, akimirksniu paseno.
Todėl ikonografijoje dažniausiai pats seniausias, garbingiausias karalius bučiuoja Kūdikio kojytę arba yra arčiausiai jo, o juodaodis ir kitas stovi šalia, arba klūpo.
DELFI: Ką reiškia karalių dovanos: auksas, smilkalai ir mira?
S.Maslauskaitė: Dovanų reikšmė nuo VI-VII amžių aiškinta įvairiuose tekstuose, teologiniuose traktatuose. Auksas reiškia pagarbą kaip karaliui, smilkalai – jo dieviškumui, o mira, kuri yra vartojama mirusiesiems balzamuoti, nurodo apie būsimą Išganytojo mirtį.
DELFI: Ar svarbu, kurioje Kūdikio pusėje Marija, Juozapas, piemenėliai, avytės?
S.Maslauskaitė: Ne, nesvarbu. Avytės ir piemenėliai taip pat gali būti kur nori. Jie minimi Evangelijos tekste apie piemenis, kurie tą naktį ganydami bandą išgirdo: „garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms“.
Taigi pirmiausia kūdikį pagarbina patys skurdžiausi – piemenėliai, paskui – išminčiai pagonys.
DELFI: Kada mene pradėtas vaizduoti Kristaus gimimas?
S.Maslauskaitė: Didieji Išganymo istorijos slėpiniai - Kristaus gimimas, mirtis, prisikėlimas pradedami vaizduoti krikščionybei atradus atvaizdo svarbą. Dar iki išsiskiriant Rytų ir Vakarų bažnyčioms (1054 metais) Kristaus gimimo scena buvo vaizduojama Bizantijos ikonose, mozaikose, juvelyrikos dirbiniuose.
Tačiau įdomu tai, kad pirmiausia vaizduotas ne išganytojo gimimas - kaip esame įpratę, ėdžiose gulintis kūdikėlis ir Juozapas su Marija, bet Trijų karalių aplankymas – išminčių pagarbinimas.
DELFI: Kodėl?
S.Maslauskaitė: Todėl, kad šis įvykis (lotyniškai Teofania, taip ir šiandien vadinamas italų, prancūzų kalbose) – liudija Dievo apsireiškimą, pasirodymą visų tautų atstovams.
Pasaulio Išganytojas apsireiškia taip pat ir pagonių tautoms, kurias šioje scenoje simbolizuoja išminčiai. Teofania – Trijų karalių scena itin svarbi Bažnyčios mokyme, nes liudija Išganymą, kuris per Įsikūnijimo slėpinį yra skirtas visam pasauliui (ne tik išrinktajai tautai).
Tuo tarpu kalėdinė Kristaus gimimo scena simbolizuoja begalinį Dievo nusižeminimą, jo tapimą žmogumi bei nurodo būsimą kančios ir aukos slėpinį. Taigi, Teofanijos šventė minėta anksčiau už Kalėdas, ji senesnė tiek liturgijoje, tiek mene.
DELFI: Kaip kito Kalėdų vaizdavimas?
S.Maslauskaitė: Ankstyvosios krikščionybės pavyzdžiuose, IV-V amžių sarkofaguose ir mozaikose Marija vaizduojama greičiau kaip Kūdikio sostas: nerodoma ypatingų motiniško švelnumo jausmų, ant kelių sėdintis kūdikis – ne pūstažandis raudonskruostis vaikutis, o įsikūnijęs Žodis, turintis suaugusiojo bruožų.
Ankstyvosios krikščionybės mene Dievo Motinos vaidmuo – pristatyti Išganytoją pasauliui. Šalia dažniausiai vaizduojami trys, o kai kuriais atvejais ir daugiau karalių, kurie, kaip nustatė kostiumo tyrinėtojai, ankstyvuosiuose pavyzdžiuose vilki persų drabužiais – mūsų kalba kalbant, riestomis nykštukinėmis kepurėmis, bridžais.
Bėgant amžiams ir ypač išsiskyrus Rytų ir Vakarų bažnyčioms, gimimo scena Vakaruose pradėta adaptuoti laikmečio dvasiai: renesanse personažai vilki renesanso drabužiais, baroke – baroko, tarsi tas įvykis vyko ne praeityje, o čia ir dabar.
Minėtos mozaikos, freskos, kiti doktriniškai patvirtinti ir Bažnyčios patikrinti atvaizdai tarytum buvo nutolę, ne tokie jaudinantys ir galbūt nevisai suprantami neišsilavinusiam žiūrovui.
XV amžiuje kilus taip vadinami „modernaus pamaldumo“ (Devotio moderna) bangai, asmeninio pamaldumo skatinimui pradedami kurti atvaizdai, siekiantys sujaudinti žiūrovą, užgauti jo jausmus: užuojautą, skausmą, džiaugsmą.
Su šiuo pamaldumu gimęs menas tolsta nuo kanoninių ikonų, nebelieka auksinio fono, statiškumo, schematiškumo, atvirkštinės perspektyvos – visų tų priemonių, kurios, kaip ir, pavyzdžiui, Egipto mene, byloja tik apie amžinybę ir anapusybę.
Pranciškus buvo pirmasis, išdrįsęs į Viešpatį kreiptis „Tu“, tad su pranciškoniškuoju dvasingumu siejamas ir trimatės tapybos atgimimas.
Šis šventasis ir jo mokymu sekę menininkai, primiausia Giotto, suprato, kad ir šią „žemiškąją“ kūriniją verta šlovinti ir vaizduoti kaip Visagalio sukurtą nuostabų kūrinį.
Mene pradedami fiksuoti jaudinantys išganymo istorijos įvykiai: Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus, guldymas į kapą, Pieta), Kristus prieš Pilotą ir t.t.
Visa tai „įsirašo“ ir į prakartėlės atsiradimo kontekstą, kuriai labai svarbus šio jaudinančio Gimimo įvykio „apčiuopiamumas“ ir realistiškumas.
DELFI: Ar išlikusi pirma skulptūrinė prakartėlė?
S.Maslauskaitė: Pirmosios skulptūrinės prakartėlės, kurią sukūrė garsus vėlyvųjų viduramžių menininkas Arnolfo di Cambio, fragmentai saugomi Didžiojoje Marijos bazilikoje Romoje.
Pirmoje Dievo Motinai dedikuotoje krikščionių šventovėje yra ir ėdžių, kuriose buvo paguldytas kūdikėlis Jėzus, fragmentai, daugiau relikvijų, susijusių su Jėzaus gimimo istorija.
Į Lietuvą prakartėlės tradicija atėjo kartu su krikščionybe.
DELFI: Minėjote, kad jos buvo kuriamos pagal laiko dvasią. Tačiau pasižiūrėjus į dabartines, panašu, kad XIX amžiaus pabaigoje viskas sustojo. Kodėl?
S.Maslauskaitė: Apie tai būtų galima surengti atskirą seminarą. Apšvietos epocha, Prancūzų revoliucija, sekuliarizacija ir kitos XIX-XX amžių kontroversijos giliai sukrėtė ir Bažnyčios gyvenimą. Kaip teisingai pastebėjote, bažnytiniame mene apsistota ties romantiškais, saldokais į kičą linkstančiais atvaizdais.
XX amžiuje kraštuose, kurie nebuvo okupuoti sovietų, krikščioniškoje ikonografijoje ieškota būdų „šiuolaikiškai“ vaizduoti pagrindinius krikščionybės slėpinius.
Buvo įvairiausių bandymų, tačiau atrodytų, kad to meto menininkus labiau intrigavo ir įkvėpė Evangelijoje aprašytos kančios ir nukryžiavimo scenos, o ne Kristaus gimimo, vaikystės istorijos.
Po didžiųjų socialinių revoliucijų, po vadinamosios vertybių krizės, Kristaus gimimo vaizdavimas tarsi sustingo saldžiuose paveikslėliuose ir skulptūrėlėse. Krikščioniškame mene įsivyravo nostalgija, tyrumo ir šventumo ilgesys.
DELFI: Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje nebuvo bandyta šių laikų šviesoje pažvelgti į Dievo tapimą žmogumi?
S.Maslauskaitė: Apie 2000-uosius Vilniaus bažnyčiose buvo kviečiami kurti ir menininkai profesionalai, ir meno mėgėjai, bendruomenės. Būta visiškai minimalistinių sprendimų – nuo prakartėlės, kurioje ant šieno guli atverstas Šventasis Raštas iki dekoracijų, užpildančių visą Bažnyčios šoninę navą su lėlių teatro atributais ir įvairiausiais personažais.
Vis dėlto nuo šv. Pranciškaus laikų svarbu, kad prakartėlė būtų atpažinta, suteiktų džiaugsmo ir vaikeliui, ir seneliui.
Galbūt intelektualios vienuolių bendruomenės gali sau leisti pasitelkti abstraktųjį meną, tačiau parapinėse bažnyčiose, kiek man žinoma, ir Vakaruose, ir pas mus, pirmenybė teikiama atpažįstamoms Kalėdų nakties personažų figūroms.
Šiandienos bažnytiniame mene sudėtinga nustatyti meniškumo kriterijus, nes dažniausiai pamaldumo objektas yra gražus, nes šventas. Ar jis turi meninę vertę – nebesvarbu, tiesiog džiaugiamasi, kad, pavyzdžiui, prakartėlių kūrime dalyvauja ne tik menininkai, bet ir pačios bendruomenės.
Kartais samdomi profesionalai režisieriai, apšvietėjai, menininkai, o kartais prakartėles kuria parapijos jaunimas. Abu pasirinkimai sveikintini, svarbu, kad rezultatais būtų patenkinti žmonės.
DELFI: Kur ne bažnyčiose teko matyti prakartėlių?
S.Maslauskaitė: Vakarų Europoje daug kur privačiuose butuose. Pavyzdžiui, Šiaurės Ispanijoje Katalonijoje nėra namų be prakartėlės, kaip pas mus be eglutės. Ir perka, ir patys daro, kartais jas stato po eglute, kartais ant židinio, stalo, tačiau prakartėlė per Kalėdas - neatskiriamas namų atributas. Kai kurie žmonės jas net kolekcionuoja.
Panašiai yra ir Prancūzijoje, kitose šalyse, tačiau Lietuvoje, man atrodo, dar nedaug žmonių namuose jas daro.
Įdomių prakaitėlių galima pamatyti Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Jei būna labai modernios – kūčių vakarą seminaristai jas pristato su paaiškinimais.
Vienais metais prakartėlė seminarijoje buvo abstrakti (šventosios šeimynos personažai buvo žvakės – trys šviesuliai, o aplinkui mėtėsi visokie švirkštai, alkoholio buteliai ir panašiai), skambėjo sunkiojo roko muzika. Kitais metais buvo tradicinė – skulptūrinė. Žodžiu, čia kasmet galima pamatyti vis kitokią prakartėlę.
DELFI:Vakarų teologai nebe pirmą dešimtmetį kalba apie tikėjimo krizę. Kiek tai aktualu Lietuvai?
S.Maslauskaitė: Per adventą mūsų bažnyčios kol kas pilnos, prie klausyklų - tikinčiųjų eilės, rodos, smulkmena - nebėra atviručių su tradiciniu Kalėdų vaizdu. Net užrašas „Linksmų Šventų Kalėdų“ pradedamas ignoruoti. Tarsi užrašyti tik „Linksmų švenčių“ – patogiau.
Šiemet pakraupau knygynuose neradusi nė vienos atvirutės su krikščioniška prakartėlės ikonografija, tradiciniu figūratyvu. Jau pernai dejavau, kad sunkoka buvo rasti, bet tada pasigedau meniškų kūrinių, o šiemet tiesiog nebuvo jokių, tik eglutės, besmegeniai, geriausiu atveju – žiemos peizažai su angelais.
Kas tai? Pseudo-tolerancija? Iš tiesų, kartais pagalvoju, kad ir Lietuvoje, Jeffo Randallo žodžiais tariant, Kalėdos jau nukryžiuotos.
Nesinorėtų baigti pesimistine gaida, atvirutę galima ir pačiam susikurti, be to Vilniaus katedros aikštę jau aplankė pagrindiniai Kalėdų nakties veikėjai. Sekmadienį prieš Piemenėlių šv. Mišias iškilmingoje procesijoje atneštas ir ant Motinos kelių pasodintas Kūdikis.