Šeši su puse metų Kunigų seminarijoje, paskui dar maždaug dveji su puse padedant didelės parapijos klebonui ir jau galima tikėtis savarankiško darbo. Po šešerių ar septynerių metų vyskupo sprendimu net ir labai parapijiečių pamiltas klebonas gali būti perkeltas kitur.
Laiko dideliems darbams nedaug, dar mažiau - mėgautis jų rezultatais. Darbo diena neribota ir dažnai neprognozuojama. Laisvalaikiu bent valandą būtina skirti asmeninėms maldoms, o sąžinės sąskaitą galima suvesti ir išsitiesus lovoje. Vietoje savų vaikų krykštavimo - svetimų krikštijimas. Kodėl jauni vaikinai pasirenka kunigystę?
1992-aisiais, kai atrodė, kad Lietuvos bažnyčios visuomet bus pilnos tikinčiųjų, į Kauno kunigų seminariją įstojo per 40 jaunuolių, o baigė maždaug pusė. 1993 - iaisiais į Seminariją įstojo 48, o į kunigus buvo įšventinti 18.
Ne visi jų darbuojasi Lietuvos parapijose: du iš jų dabar yra JAV, vienas - Maskvoje, vienas kaip karo kapelionas keliauja su kariškių misijomis, dar vienas tapo vienuoliu pranciškonu, kitas Romoje daktaratą rengia.
Dar po šešerių metų Kauno kunigų seminarijos pirmajame kurse mokėsi tik 14 jaunuolių, o kunigais tapo tik 4. Per tą laiką atsirado daugiau seminarijų, tačiau ir siekiančiųjų pašvęsti save kunigystei sumažėjo.
Ant marių kranto
“Virgis”, - sako Rumšiškių klebonas Virginijus Birjotas ir tiesia ranką. Tada dar nežinojome, kad kaip tik tą dieną suėjo lygiai septyneri metai nuo jo įšventinimo į kunigus. Trisdešimt vienų metų klebonas gyvena mediniame name, kuris nudažytas lygiai taip, kaip ant Kauno marių kranto pastatyta bažnyčia.
Telefonu gan rūsčiai pažadėjęs šnekėtis su žurnalistais tik apie Kalėdas, jis pasirodė svetingesnis, nei buvo galima tikėtis. “Čia - raštinė, o ten - namai”, - mosteli vyriškis ir lydi į mažiau oficialią kuklaus namo pusę. Ten ant senos sofos - pora minkštų žaisliukų, ant visai neįspūdingo stalo - vaistai stipriai peršalusiems.
Klebonas pirmiausia paslepia vaistus, o paskui nuskuba į virtuvę užkaisti vandens kavai. Jis neprieštarauja, kad sekame įkandin, todėl turime progos pasidairyti po legendinę vietą - klebonijos virtuvę.
Mažutė patalpa, kurioje nėra net plautuvės (ji įrengta už gretimų durų) aiškiai signalizuoja, kad “gaspadinės”, kuri šventėms keptų žąsį ar pagamintų firminės trauktinės, čia nėra.
Tikslinamės, ar neapsirinkame, o klebonas juokiasi: “Pasiimčiau jauną, tai ne taip suprastų, o senutė gal neįtiktų, pats moku labai neblogai gaminti. Barščių su grybais, kuriuos labiausiai visi giria ir iš anksto užsako, šiandien neviriau”.
Iš Radviliškio kilęs kunigas yra sulaukęs net viso autobuso su savo buvusiais mokytojais, o ne vieną klasės draugą “ženijęs”. Visai nesvarbu, kad kažkada ne vienas jį pašiepdavo, klapčiuku vadindavo. Dar jis yra pagarsėjęs kasmetėmis klierikų ir vietinio jaunimo krepšinio varžybomis. Rengiant turnyrą, entuziastingai dalyvauja ir mokykla, o žiūrovų irgi netrūksta. Paskui vyksta dar vienos rungtynės - komanda važiuoja į Kauno nepilnamečių koloniją. V.Birjotas yra jos kapelionas.
Kolonijos kapelionas
“Ne, ten išpažinčių klausytis beveik netenka. Ne visada net sutaną velkuosi, jaunimas ne melstis pageidauja, o pasikalbėti, nori drauge paliūdėti ir pasidžiaugti. Dešimtoje klasėje apsisprendžiau tapti kunigu būtent todėl, kad man patiko bendrauti su žmonėmis. Mokiausi neblogai, trejus su puse metų sportavau pasirinkęs imtynes, dabar, kai net į baseiną labai retai nueinu, “autoritetu” apaugau”, - kritiškai tapšnoja gan apvalų pilvuką klebonas.
Paklaustas, ar penki tūkstančiai parapijiečių su nerimu laukia šventų Kalėdų, kai klebonas savo aplankymu vienus pagerbs, o kitus, aplenkdamas jų namus, sugėdys, V.Birjotas purto galvą.
“Dabar bažnyčia kitokia. Kunigo niekas nebebijo, jo autoritetas priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir parapijiečiams patarnauja teikdamas jiems sakramentus. Džiaugiuosi, kad beveik prie visų galiu prieiti tarsi savas jiems žmogus. Nevengiu pakalbinti marių pakrantėje alų geriantį jaunimą ar pasikalbėti miestelyje, kai jie su savo mergaitėmis būna. Šiemet kalėdodamas jau aplankiau apie 200 šeimų. Ten, kur nekviečia, neinu. Dabar, būdamas šios parapijos klebonu jau penkerius metus, beveik žinau, kur kvies, o kur būsiu nelaukiamas”, - sako V.Birjotas.
Jis linksmai kvatojasi paklaustas, ar parapijiečiai prieš jo vizitą iškepa kalakutą, stato ant stalo grafinuką.
“Prieš mane Rumšiškių klebonas buvo 98-erių ir jam turiu būti dėkingas, kad tos mados čia jau nebebuvo. Vaišint pavaišina, bet ne taip gausiai, juk neištverčiau penkių vakarienių. Alkoholio kalėdojimo laikotarpiu išvis atsisakau. Kaip atrodyčiau, jei ateičiau jau pasivaišinęs? Žmonės juk su manimi pasišnekėti nori, gal pasitarti ar pasiguosti, ką ne visada bažnyčioje jiems patogu daryti”, - sako klebonas.
Kai reikia vakariene pavaišinti kitų parapijų kunigus ar kitus svečius, kleboną gelbsti parapijiečiai. “Vedu juos į restoraną. Vienas verslininkas taip paremia mūsų parapiją. Kitas žmogus man buvo padovanojęs kelialapį atostogoms. Mes kasmet galėtume atostogauti po mėnesį, bet per penkerius metus išsirengiau tik kartą. Privalėjau, nes buvo nupirkta kelionė į Kanarus. Šiaip geriausiai pailsiu vaikščiodamas pakrantėmis su savo vilkšuniu”, - nedaro paslapties V.Birjotas.
Ir priduria, kad visą laiką savo ganytoją stebintys parapijiečiai sunkiausiai atleidžia vienintelę ydą - pinigų troškimą. Iš aukų klebonas turi išlaikyti bažnyčią ir visą savo ūkį, nuo jų dydžio priklauso ir jo paties asmeninės pajamos. “Važinėju 15 metų senumo “Audi”, - atsako į dar neužbaigtą klausimą V.Birjotas.
Pasirinkimas nustebino
Čekiškės klebonas Vaidas Bartkus, nutaręs tapti kunigu, visus nustebino. Už tai, kad būdamas bene dešimtokas pro mokyklos langą mėtė vandens pripiltus plastikinius maišelius, jį nubaudė vieša bausme - liepė nušienauti pievą. Jis neidavo patarnauti bažnyčioje, o buvo energingas įvairių renginių Viduklės miestelyje dalyvis bei vedėjas. Net tarnybai armijoje jis rimtai rengėsi.
“Mokiausi muzikos mokykloje groti triūba. Mama reikalavo, sakė, gal armijoje tarnauti bus lengviau”,- šypteli V.Bartkus, prieš šešerius metus buvęs Šilainių bažnyčios vikaru. Čekiškėje jis pakeitė Evaldą Vitulskį, kuris dabar yra Kauno arkikatedros klebonas.
“Tikrosios davatkėlės išmirė, o likusios nebepaeina, net į bažnyčią nebepajėgia ateiti”, - paaiškina V.Bartkus, paklaustas, ar linksmas ir energingas iš prigimties, neturi vargo su visa matančiomis miestelio moteriškėmis. Šiaip į akis niekas nepeikia, o ką vyskupui praneša, niekas nežino. Tai paaiškėja, kai tų pranešimų susikaupia, bet, matyt, dar nesusikaupė.
“Be kailio liksi, visiems neįtiksi”, - filosofiškai apibendrina santykius su parapijiečiais Čekiškės klebonas. Jis nebijo laisvalaikiu ne tik meškerę, bet ir šautuvą į rankas paimti. Draugai mėgsta medžioti, todėl ir pats į mišką išsirengia, ir medžiotojo bilietą turi. Prabilus apie kunigams kas vakarą būtiną sąžinės sąskaitą, klebonas pataiso, kad ji kiekvienam tikinčiajam yra būtina, ne tik dvasios ganytojams.
Pasidomėjus, ar jam tenka ilgai savas nuodėmes skaičiuoti, grakščiai išsisuka: “Su nuodėmėmis, kaip su veidrodžiu. Ant labai švariai nuvalyto kiekviena dulkelė matosi, o ant nevalomo sluoksnis ant sluoksnio dedasi ir sunku ką naujo pastebėti”. Paskui priduria, kad galimybių tobulėti dar tikrai turi. Sako, kad peikiamas už klaidas nepyksta, nes pats kaltas, pikčiau, kai nieko blogo nepadaro, o žmonės šneka. Tokių dalykų pasitaiko. Pavyzdžiui?
“Vasarą prie upės nuvežiau maudytis vaikus. Yra čia toks aktyvių jaunuolių būrelis. Kol jie maudėsi, priėjau prie kitų pažįstamų žmonių, kurie paupyje šašlykus kepė. Tą visi matė, o ko prie upės atvažiavau - ne”, - šypteli kunigas.
Ilgų atostogų nepasigenda
“Kam ilsėtis, jei nepavargsti? Ir atostogauti nereikia, kai nepavargsti”, - beveik valiūkiškai šypsosi linksmasis klebonas. Jis prisimena, kad dar Kunigų seminarijoje vienas dėstytojų yra sakęs, jog ilsėtis, kai nesi pavargęs, yra labai sunkus darbas. O jam niekas nesunku, Seminarijoje mokytis taip pat buvo labai lengva.
Laisvalaikiu jis mėgsta klausytis klasikinės muzikos ir skaityti. Rytais pamiegotų ilgiau, bet lyg tyčia, kai nėra skubių darbų, kas nors būtinai anksti pabeldžia į duris, kartais vien tam, kad kelio paklaustų. Klebonijos pastatas stovi prie pat bažnyčios, net jos šoniniai varteliai yra tiesiai prieš klebonijos vartelius.
V.Bartkui labiausiai patinka krikštynos, dar jis norėtų labiau suburti vietos bendruomenę. “Dabar, rodos, visi žmonės geri ir teisingai viską mato, bet jie vis dar atsargiai žiūri iš savo tvoros pusės. Labai norėčiau, kad jie išeitų iš už tų tvorų ir pradėtų bendrai veikti”, - sako klebonas.
Prabilus apie kunigiško gyvenimo apribojimus, ypač celibatą, V.Bartkus sako, kad metai seminarijoje tam ir skirti, kad žmonės susivoktų, ar tai nebus per didelė našta. Todėl ir gana didelis klierikų nubyrėjimas nėra stebėtinas dalykas. Šią temą pratęsia prieš šventes padėti sūnui susitvarkyti atvykusi jo mama Birutė.
“Anūkų visi nori. Jaunesnysis sūnus taip pat nevedęs, todėl mes su vyru pasiėmėme globoti tris vaikus iš Raseinių vaikų globos namų. Norėjome globoti tik vieną mergaitę, buvome jau susipažinę, bet kai jau norėjome paimti atostogoms, paaiškėjo, kad į globos namus atvežė jos jaunesnę sesutę. Vėliau atsirado dar ir broliukas. Iš pradžių juos visus pasiimdavome tik per atostogas, bet jau dvejus metus tie vaikai nuolat gyvena mūsų namuose. Gaila, kad mergaičių mokslai labai apleisti. Berniukas pradėjo mokytis jau gyvendamas mūsų namuose, todėl kasdien po valandą abu pamokas ruošiame, pasižadėjau sau iš jo žmogų padaryti”, - juokiasi Birutė Bartkuvienė.
Jauniausias - atsargiausias
Bene atsargiausiai apie kunigystę ir kunigų gyvenimą šneka 26-erių metų Nerijus Vyšniauskas. Pasikviesti į savo butą virš Kauno arkikatedros bazilikos raštinės jis neišdrįsta. Esą ten remontas labai seniai darytas, kviečia šnekučiuotis raštinėje. Kalbamės panirę į jos kasdienybę.
Žmonės ateina paklausti, kur galėtų įsigyti kalėdaičių, nori užpirkti mišias. Tenka kompiuteryje pasižiūrėti, kelios mišios bus įvairiomis švenčių dienomis. Nerijus ką tik papietavo - pasišildė mikrobangų krosnelėje parduotuvėje nusipirktą vištos kulšelę. Jei labai norėtų įmantresnių pietų, galėtų nuvažiuoti namo, pas mamą. Nerijaus tėvai gyvena Kaune. Dar ne taip seniai jis pats mokėsi Kauno 37-ojoje vidurinėje mokykloje, o po pamokų eidavo į žirgyną ar net jaunųjų bankininkų būrelį, į šokius su broliu taip pat nueidavo.
“Daug kuo domėjausi, tačiau niekas taip nepatraukė kaip kunigystė. Galutinai apsisprendžiau 11-oje klasėje, o 12-ą jau baigiau Telšių vyskupijos licėjuje. Todėl Kauno kunigų seminarijoje man nereikėjo mokytis pirmajame įžanginiame kurse. Katedroje dirbu nuo praėjusių metų rugsėjo”, - pasakoja apie savo nesudėtingą kelią N.Vyšniauskas.
Jis galėtų iki šiol gyventi tėvų namuose, tai nedraudžiama. Tačiau tai galėtų apsunkinti jo tarnystę: gal kam iš parapijiečių skubiai prireiks patarnavimų, o jam reikėtų važiuoti iš kito miesto galo.
Ar nesunku tokiam jaunam išklausyti daugybę svetimų nuodėmių, ar nepasitaikė tokių, kurios sukrėstų iki širdies gelmių?
“Kunigo tarnystėje išpažinčių klausymas yra viena sunkiausių priedermių. Tačiau kunigas privalo mylėti klausyklą. Žmonės per išpažintį patiria Dievo meilę ir gailestingumą. Žmonija egzistuoja seniai, todėl nėra taip, kad staiga atsiranda kažkokie nauji dalykai, kuriems kunigas nėra pasirengęs ir jį tai galėtų nustebinti. Kunigas atleidžia nuodėmes Dievo vardu ir priima žmogų tokį, koks jis yra - su žaizdom, ydom ir silpnumais”, - atsako jaunutis kunigas.
Jis sako gerai suprantąs, kad pasirinko ne šiaip sau darbą, o tokį, kurio nebepaliksi vien todėl, kad kažkas nepatiko ar direktorius nesuprato.
“Pasirengti santuokos sakramentui pakanka dešimties paskaitų, o pasirengti kunigystei - daugiau nei šešerių metų. Kasdien reikia iš naujo atsigręžti į Dievą”, - sako dvidešimt šešerių metų jaunuolis, paklaustas, ar celibato reikalavimai nėra pernelyg griežti.
Jis kalba ir apie tai, kad skaistybė būtina ne tik kunigams, bet ir kiekvienam tikinčiajam. Lytinis aktas yra leistinas tik santuokoje, o visa kita - paleistuvystė. Tai nenustoja būti nuodėme, nepriklausomai nuo to, kad daugelis jaunų žmonių gyvena nepaisydami bažnyčios reikalavimų. Jam asmeniškai atrodo labai gerai, jog Bažnyčios vertybės nesikeičia keičiantis gyvenimo realybei. Jis apsisprendė kunigystei, atsisakydamas šeimos ir jau turėjo laiko patikrinti savo sprendimo tvirtumą.