– Šie finansiniai įsipareigojimai nebuvo prisiimti laisvu noru. Amerikiečiai buvo pažadėję iki 2007 metų sausio 1 dienos visiškai išlaikyti „Camp Whiskey“ – mūsų karių stovyklą Goro provincijoje. Po šios datos JAV atsisako pratęsti paramos teikimą.
Kaštai stovyklai išlaikyti atiteks Lietuvai. Mes šiuo atveju turėjome dvi galimybes: arba neskirti finansavimo stovyklai ir badauti, arba skirti lėšų. JAV Lietuvos vadovaujamai Goro PAG nuo jos įsteigimo skyrė daugiau kaip 30 mln. dolerių (apie 90 mln. litų). Dabar akivaizdu, kad stovyklai išlaikyti ir kitoms funkcijoms Krašto apsaugos ministerijos (KAM) numatyta suma yra nepalyginti mažesnė.
Viena vertus, gal nebūtina kariškius taip lepinti. Kita vertus, turime suvokti, kad kariai Afganistane yra iš tikrųjų palikti absoliučioje dykvietėje. Jeigu atimsime ir tuos mažus malonumus, kurių jie dabar turi, tai gali paveikti karių psichologinę būklę.
Klausimas: ar Lietuva, skirdama lėšų stovyklai išlaikyti, bus finansiškai pajėgi dar ką nors nuveikti už savo būstinės ribų? Reikia paklausti, ką mes ten veikiame: ar tik sėdime stovykloje, ar kalbame ir apie provincijos atkūrimą?
Turiu omenyje ne kelių ar tiltų statybų, bet provincijos atkūrimą plačiąja prasme. Šiems darbams reikia lėšų. Kol kas tų lėšų Lietuvos valstybė skyrė minimaliai – vos daugiau kaip 1 mln. litų. Tai net ne ašaros, nes jas būtų galima pastebėti – šių pinigų poveikio nė vienas afganistanietis nepajus. Kiek žinau, kariškiai už savo pinigus net vienai našlaičių mokyklai langus nupirko.
– Ar Lietuvos misija Afganistane yra iš tikrųjų tokia gyvybiškai svarbi, kaip tvirtina KAM?
– Aš laikausi nuomonės, kad Lietuvos apsisprendimas vadovauti Goro provincijai buvo arba labai neapdairus, arba net piktavališkas žingsnis. Nebuvo atsižvelgta į visuomenės nuomonę. Tokiai atsakomybei Lietuva visiškai nebuvo pasirengusi. Pirmiausia fiziškai: trūksta žmogiškųjų resursų. Kita problema – riboti finansai.
Klausimas yra ne tai, ar Lietuva apskritai turėtų dalyvauti Afganistano okupacijoje, bet kokia forma tai yra daroma. Sprendimas, kuriuo buvo prisiimta atsakomybė administruoti didžiulę pusės Lietuvos dydžio Goro provinciją – galbūt net nusikalstamas mūsų šalies piliečių atžvilgiu.
Akivaizdu, mūsų apsiimta misija niekada nebus Lietuvos jėgoms. Mes net neturime žmonių, išmanančių Afganistano specifiką, kalbą.
Manyta, kad viską duos amerikiečiai. Tačiau jie nieko nežada duoti. Lietuva liko nieko nepešusi. NATO padalinio ISAF bazėje buvo aiškiai pasakyta: pas jus nešaudo, todėl mes tikrai neduosime nei lėšų, nei žmonių. Pajėgos kaupiamos kitose provincijose – Pietų Afganistane.
– Piešiate niūrią Lietuvos misijos Afganistane baigtį.
– Patys kariškiai puse lūpų, tiesa, ne viešai kalba, kad vienintelė reali išeitis – vynioti meškeres. Beveik galiu lažintis, kad tai įvyks netrukus. Gali būti, kad Lietuvos kariai perduos savo stovyklą kokiai nors naujai NATO ar Europos Sąjungos valstybei, ar šaliai, siekiančiai prisijungti prie šiųdviejų organizacijų.
Į tai pretenduoja Balkanų valstybės. Nemanau, kad lietuvių karių Afganistane visiškai neliks. Tiesiog provincijos vadovavimas gali būti perduotas.
– Tačiau KAM atstovai deklaruoja, kad padėtis Afganistane – kontroliuojama.
– Padėtis kontroliuojama „Camp Whiskey“ stovykloje. Jau 30 metrų už stovyklos ribų situacija yra absoliučiai nevaldoma. Nesaugomas net išorinis stovyklos perimetras, ne visuose bokšteliuose budi sargybiniai.
Ką reiškia kontrolė? Kontroliuojami kariai – kad per daug neprisigertų, kad neprievartautų moterų. Tai galbūt daroma. Tačiau turint omenyje už stovyklos esančių vietovių kontrolę – jos nėra. Nulis.
Mūsų kariai Goro provincijoje turi tik 4–5 mobiliąsias grupes. Jei kariai norėtų valdyti padėtį gyvenvietėse, turėtų nuolat važinėti po provinciją ir daugiau nieko nedaryti. Taip toli gražu nėra. Provincijoje galima riedėti vos 25 kilometrų per valandą greičiu. 270 kilometrų mes nuvažiavome per 16 valandų.
Tvirtinimai, kad Lietuva kontroliuoja padėtį Goro provincijoje, yra melas. Jei kas nors surengtų rimtą išpuolį prieš lietuvių stovyklą, pusę mūsų vyrų rytą gali neatsibusti. Karių stovykla, mano galva, įkurta strategiškai pavojingoje vietoje – slėnyje, iš abiejų pusių apsuptame kalvų. Tai ideali vieta apšaudymui. Tam, kad kiltų didelė grėsmė, nereikėtų net talibų kovotojų – užtektų kokio nors įpykusio vietos narkomafijos vaduko, kurio krovinys buvo konfiskuotas.
O Goro provincijoje narkotikų verslas ypač klesti. Čia įsikūrę vos 3 procentai Afganistano gyventojų, tačiau ši sritis patenka tarp 10 iš 34 šalies provincijų, pagaminančių daugiausia opiatų.
– Kokios, Jūsų akimis, karių nuotaikos Afganistane?
– Didelė dalis karių atvirai pripažįsta, kad bijo. Kariai jaučiasi nesaugūs. Galima prisiminti, kad buvo apšaudyta mūsų šalies sąjungininkų kroatų karių mobilioji grupė, taip pat – stovykla.
Turint omenyje nuotaikas pačioje stovykloje – smagumo irgi nepajusi. Nors veikia vadinamasis sausasis įstatymas, pats mačiau, kaip vietoje varoma naminukė, jos ragavau. Girdėjau, kad stovykloje pasitaiko ir seksualinio priekabiavimo atvejų. Tai šlykštu: kalbama, kad aukštesnio rango vyrai kariškiai priekabiauja prie žemesnio rango moterų.
– O kokie mūsiškių karių santykiai su vietiniais?
– Mūsų šalies karių požiūris į vietinius nėra labai palankus. O afganistaniečiai į lietuvių karius irgi žiūri įtariai. Jie mąsto: ką šitie žmonės čia daro? Teko girdėti, kad vietiniai kalba taip: rusai buvo – šaudė, atėjo amerikiečiai – okupantai, o kas jūs tokie, lietuviai?