Garbės antpečiai ne tiems

Padėkos akcija islandams, prieš penkiolika metų pirmiesiems pripažinusiems nepriklausomą Lietuvą, nebeteko šventumo aureolės. Anot V.Urbono – vieno pagrindinių jos dalyvių, su Lamanšu susigrūmusio ultratriatloninko, akcija jau nuo pat pirmųjų minučių įgavo politinį atspalvį, nors ir buvo deklaruojama, kad ji – ne politinė ir ne komercinė.

Ne tik subliuško iš pradžių planuoti jos akcentai, bet ir garbės antpečius užsisegė mažiausiai prisidėjusieji prie padėkos organizavimo.

Netgi idėja surinkti 300 tūkstančių lietuvių parašų priklauso ne G.Babravičiui, o Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktoriui Dariui Petkevičiui. „Ši mintis buvo jo, aš tik telefonu persakiau G.Babravičiui“, – pasakojo V.Urbonas.

Parašus buvo pavesta surinkti „Jaunosios Lietuvos“ partijos pirmininkui Stanislovui Buškevičiui, tačiau šis vietoje 300 tūkstančių sugebėjo surinkti vos 8000. „Jis savo darbo neatliko – šį reikalą paliko likimo valiai“, – teigė V.Urbonas.

Pasiūlė važiuoti taksi

Pirminė idėja buvo ta, kad parašus iš įvairių šalies kampelių nusipelnę žmonės turėjo dviračiais atvežti į Vilniaus Rotušės aikštę ir įteikti prezidentui Valdui Adamkui. Tačiau šios minties teko atsisakyti S.Buškevičiui nesugebėjus atlikti jam pavesto darbo – nesurinkus parašų. V.Urbonas įsitikinęs, kad tai padaryti nebūtų buvę sudėtinga.

„Žmonės akciją priėmė labai entuziastingai ir noriai pasirašinėjo. Surinkti 300 tūkstančių nebūtų buvę jokių problemų. Vien Panevėžyje pasirašė apie 27 tūkst. gyventojų. Kad parašai nesurinkti, tėra vieno žmogaus kaltė“, – sportininkas įžvelgė S.Buškevičiaus aplaidumą.

Knygos su daugiau nei 200 tūkst. parašų į Islandiją buvo nuskraidintos keleiviniu lėktuvu. Per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Angliją, Lamanšo sąsiaurį buvo gabenama tik simbolinė knyga su 20 tūkst. lietuvių parašų. Pirmąją akcijos dalį – iki atvykimo į Islandiją – organizavo pats V.Urbonas. Netikėtumai prasidėjo antrojoje dalyje, už kurią buvo atsakingas G.Babravičius.

V.Urbono ir jį lydinčios 10-ies žmonių komandos nusileidus Reikjaviko aerouoste laukė pirmasis akibrokštas: lietuvių su simboline parašų knyga niekas nepasitiko. Iki Islandijos prezidentūros, kur turėjo vykti iškilminga parašų perdavimo ceremonija, buvo likę 45 kilometrai, o iki renginio pradžios – vos valanda laiko.

V.Urbonas buvo apstulbintas, kai paskambinęs G.Babravičiui iš šio išgirdo patarimą: jei norite spėti, imkite taksi ir atvažiuokite. „Ką reiškia „jei norite“? Vadinasi, galėjome ir nevažiuoti? Ar reikėjo suprasti, kad plaukimas nebuvo svarbus?“ – buvo priblokštas ultratriatlonininkas.

Gražia forma išprašė namo

V.Urbonas Reikjavike iš aerouosto į prezidentūrą atvažiavo taksi iš savo kišenės sumokėjęs 250 litų, kiti komandos dalyviai vyko autobusu, už bilietus pakloję po 12 eurų. Tačiau Islandijos prezidentūroje lietuvių laukė dar vienas nemalonumas: V.Urboną per Lamanšą lydėję fotografas Andrius Repšys ir operatorius Jonas Čergelis nebuvo įleisti į prezidentūrą, nes G.Babravičius nepasirūpino jų leidimais.

Tuo metu prezidentūroje Reikjavike Vilniaus meras Artūras Zuokas Islandijos prezidentui jau įteikinėjo anksčiau lėktuvu atskraidintas knygas su lietuvių parašais.

V.Urbonui įteikti per Lamanšą keliavusius parašus buvo leista tik ceremonijos pabaigoje. Ultratriatlonininko nuomone, akcija, sutapusi su Vilniaus ir Reikjaviko dienų renginiais, buvo aiškiai įvilkta į politinį rūbą: Islandijos prezidentūroje dominavo liberalcentristų lyderis A.Zuokas, kalbas rėžė ir jo partijos kolega G.Babravičius.

Dar prieš išvykstant į Islandiją buvo planuojama, kad V.Urbonas bei kiti Lietuvos pasiuntiniai ne tik susitiks su Islandijos prezidentu, bet ir už lietuvius asmeniškai padėkos Islandijos gyventojams, jiems dalydami po simbolinį atvežtą parašą.

„Tačiau mes gražia forma G.Babravičiaus buvome išprašyti iš Islandijos, nors turėjome bilietus rugpjūčio 29 dienos reisui. Sugrįžome į Lietuvą keleiviniu lėktuvu dar tą patį vakarą po ceremonijos – rugpjūčio 20-osios naktį“, – pasakojo V.Urbonas.

Nors G.Babravičius aiškino, neva lietuviai nebegalį pasilikti dėl finansinių akcijos problemų, tačiau jis pats iki šiol vis dar vieši Islandijoje.

Užsidėti antpečius – irgi menas

Nesusipratimų per akciją būta ir daugiau. G.Babravičius netgi ketino atsisakyti Jurgio Kairio pasirodymo islandams, nes neva nugabenti jo lėktuvą būtų buvę pernelyg brangu. Į kelionę neišvyko ir alpinistas Vladas Vitkauskas, turėjęs kopti į aukščiausią Islandijos kalną ir ten palikti lietuviškos žemės.

V.Urbonas džiaugiasi, kad islandai tematė gražiąją akcijos pusę ir jiems lietuvių padėka nepasirodė suteršta. „Iš tiesų padėka liko graži ir šventa, tik apipinta negražiais dalykais. Islandai žino tik tai, kas buvo gera: knygos kelią, matė Jurgio Kairio pasirodymą, „LT United“ koncertą, tik mūsų politikai panorėjo sau pliusą pasidėti. Islandų tautos atminty išliks ta graži padėka, o lietuviai patys turi atsirinkti, kas gražu. Garbės antpečius užsidėti nė pirštelio nepajudinus vis dėlto irgi menas“, – pabrėžė V.Urbonas.

Sąsiauris tarsi bala

V.Urbonui rizikingas plaukimas per audrų blaškomas Lamnašo sąsiaurio bangas pasirodė nesunkus lyginant su tuo, kokius akibrokštus teko ištverti Reikjavike. „Sąsiauris pasirodė lyg bala. Tikrai aš jį dar perplauksiu“, – pasiryžęs V.Urbonas.

Šį kartą bandymą įveikti Lamanšą sportininkas įvardijo gamtos prievartavimu. V.Urbono teigimu, nors oro sąlygos buvo netinkamos tokiam plaukimui, leisti į kelionę per sąsiaurį lietuvių komanda spaudė ne tik laivo pilotą, bet ir Lietuvos ambasadą Didžiojoje Britanijoje, vietos valdžią. Sportininko nuomone, rugpjūčio 18-ąją 6 valandą ryte pagaliau leidęs plaukti pilotas tikrai žinojo apie artėjančią audrą. „Greičiausiai jam trūko kantrybė“, – mano V.Urbonas.

Pirmųjų trijų valandų plaukimo per Lamanšą greitis pretendavo į pasaulio rekordą: 16 kilometrų esant iki 2 metrų aukščio bangoms panevėžiečiui įveikti neprireikė nė trijų valandų. Tačiau vėliau prasidėjo audra: bangų aukštis siekė daugiau nei 4 metrus, sportininką lydėjęs laivas su palaikymo komanda buvo blaškomas tarsi šapelis.

„Laivas taip pasvirdavo, kad aš, būdamas vandenyje, matydavau jo dugną. Komanda, išskyrus du žmones, kankino tokia stipri jūros liga, kad moterys, nebegalėdamos ištverti kankynės, jau galvojo netgi šokti į bangas“, – pasakojo V.Urbonas. Jis pats per kitas tris valandas dėl didžiulės audros tesugebėjo nuplaukti vos 500 metrų. Teisėjas nutraukė V.Urbono plaukimą nematydamas prasmės tęsti tokį išbandymą. Laivas apsisukęs grįžo Anglijos krantų link. Kelionė buvo tęsiama keleiviniu lėktuvu.

Prausiasi prieš rinkimus

Parašus turėjęs surinkti S.Buškevičius liberalcentristų A.Zuoko ir G.Babravičiaus elgesį Reikjavike vertina kaip partijos bandymą pelnyti populiarumą prieš artėjančius rinkimus. „Rašydamiesi žmonės neįsivaizdavo, kad jų parašus islandams perduos į skandalus įklimpęs Lietuvos politikas. Tikslas buvo aiškus – išsiprausti prieš artėjančius rinkimus. Aš dėl to buvau „apakęs“, – pabrėžė S.Buškevičius.

Tačiau jis pats savo kaltės dėl nesurinktų parašų nejaučia. „Nors į parašų rinkimą aš skeptiškai žiūrėjau, bet man tas darbas buvo pavestas. G.Babravičius turėjo užsakyti blankus parašams, tačiau šie vėlavo gal net pusantro mėnesio“, – aiškino aplinkybes „Jaunosios Lietuvos“ lyderis.

S.Buškevičiui keistai atrodo, kad nors G.Babravičius skundėsi, jog akcija buvo nuostolinga dėl nesurinktų iš rėmėjų lėšų, tačiau lėktuvu į Islandiją, į parašų teikimo ceremoniją, skrido apie 150 žmonių. „Suprantu, jei būtų skridę žurnalistai, idėjų autoriai, organizatoriai, rėmėjai ir Islandijoje pasirodyti turėję kultūrininkai. Bet aišku, kad lėktuve buvo nemažai tokių, kurie nieko neveikė, tik sau garbę prisiėmė“, – piktinosi S.Buškevičius.

Su šiuo metu Islandijoje vis dar viešinčiu G.Babravičiumi „Sekundei“ susisiekti nepavyko – mobiliuoju telefonu akcijos organizatorius neatsiliepė.