Vyriausybės ir kitų valdžios institucijų veiksmuose galima įžvelgti trūkumą, kad emigracijos problemas bandoma spręsti liekant Lietuvoje. Situacija tokia: atsisėdama ir galvojama, kodėl žmonės emigruoja. Tačiau valdininkai turėtų patys važiuoti į užsienį ir pasiklausti emigrantų, kodėl jie išvyko.
Nereikia žiūrėti į statistikos lenteles ar burti iš delno. Kai išeivių problemas bandoma tvarkyti jiems patiems nedalyvaujant, daroma didžiulė klaida. Lietuvos valstybinių institucijų atstovai, atvykę į užsienį, mūsų tautiečiams galėtų teikti informaciją, kas pasikeitė tėvynėje. Suprantama, kad valdininkai turėtų būti pasirengę suteikti žinių, kas tautiečių laukia grįžus į Lietuvą.
Vienas svarbiausių PLB ir PLJS uždavinių – išsaugoti ir skleisti lietuvių kalbą. Kaip svetur sekasi kurti lietuviškas mokyklas?
Bent jau Vakarų Europoje, į kurią dabar plūsta didžiausi emigrantų srautai, visas krūvis gula ant saviveiklininkų pečių. Mokyklėlės Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos šalyse dar tik kuriasi. Mokytojus tėvai dažniausiai samdo privačiai. Susitarti nėra lengva, nes pedagogai turi dirbti šeštadieniais. Vaikams irgi sunku įkalti į galvą, kad jiems reikia mokytis savaitgaliais, kai jų draugai pramogauja.
Pavyzdžiui, Hamburge mes turime tris mokytojus. Visi jie dirba už dyką – mes padengiame tik visuomeninio transporto išlaidas. Kartą paprašėme, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas simboliškai paskatintų mūsų mokytojus. Tačiau susidūrėme su didžiule biurokratija. Dėl vos 100 litų metinės paramos teko siųsti daugybę raštų. Tai juokinga, nes Vokietijoje daugiau galima išleisti pašto išlaidoms.
Be to, lietuvių mokytojų Hamburge vadovė, prašiusi paskatinti pedagoges, pajuto didžiulę gėdą. Iš Lietuvos buvo gautas laiškas, kad ši parama bus suteikta tik tokiu atveju, jei to „labai reikia“. Tai parodo absoliutų užsienio lietuvių darbo neįvertinimą. Manau, Lietuvos valdžios institucijos galėtų sugalvoti, kaip bent simboliškai paskatinti mokytojus – nebūtinai finansiškai. Tai elementarūs, tačiau svarbūs dalykai.
Keistą situaciją parodo ir kitas pavyzdys. Neseniai į Ispaniją nuspręsta siųsti pedagogę iš Lietuvos. Tačiau kam to reikia? Galiu patvirtinti, kad į užsienį yra išvykę nemažai lietuvių pedagogų, Ispanija – ne išimtis. Mokytojams tereikia pasiūlyti darbo. Tokie Lietuvos valdžios sprendimai – nelogiški.
Ar logikos mūsų šalies valdžios veiksmuose pasigendate ir priimant kitus sprendimus?
Klaida ta, kad Lietuvos valdžios institucijos į užsienį siunčia dirbti savo žmones, kurie niekada nėra buvę emigrantais. Pavyzdžiui, Hamburge veikia Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) filialas. Ši Ūkio ministerijai pavaldi institucija trejiems metams visuomet atsiunčia dirbti specialistų iš Lietuvos. Man iki šiol nesuprantama, kodėl Ūkio ministerija Hamburge nesugeba rasti lietuviškai kalbančio tautiečio ir nesuteikia jam galimybės dirbti. Juk tokiems darbuotojams nereikėtų padengti jokių apgyvendinimo išlaidų, spręsti kitų klausimų.
LEPA teisinasi, kad įdarbinusi užsienyje gyvenančius lietuvius neturėtų ryšio su Lietuva. Tai nesąmonė. Ekonomikos specialistus juk visuomet galima atsiųsti į Lietuvą, supažindinti su darbo sąlygomis. Manau, Hamburge gyvenantis ir Lietuvai dirbantis lietuvis Ūkio ministerijai būtų daug naudingesnis, nes jau turi konkrečių kontaktų, pažinčių. Man pikta, kaip taip leidžiami Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai. Tai – tik smulkmena. Tačiau tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau.
Kokiais būdais Lietuva gali bandyti susigrąžinti išeivius?
Manau, svarbiausia Lietuvoje sukurti socialiai visokeriopai saugią aplinką. Taip pat būtina gerinti sąlygas įgyti išsilavinimą, pradėti smulkųjį verslą. Pažįstu daug žmonių, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau juos atbaido čia laukiančios biurokratinės kliūtys. Lietuvai taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į mokslininkus, kurie negali čia savęs realizuoti.
Uždrausti emigruoti neįmanoma. Pati emigracija yra labai sveikas ir normalus reiškinys. Jaunimas gali išvykti, pasisemti patirties, žinių bei grįžti į Lietuvą. Tačiau tam, kad lietuviai grįžtų atgal, reikia esminių pokyčių. Manau, nepakanka, tarkime, vien pakelti atlyginimus.
Žinoma, viskas nepasikeis per naktį. Tačiau Lietuva visuomet gali atsižvelgti į jau esamus ir pasiteisinančius modelius, taikomus, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.