Finansavime žadama daugiau objektyvumo
- “Dvimiesčio principą” jau išbandėte, kai 2000-2004-aisiais buvote Seimo narys. Ar jį pasitelksite ir dabar?
- Atsakingos pareigos reikalauja pirmiausiai susikoncentruoti į jų esmę, ne į buities reikalus ir gyvenamosios vietos keitimą. Ne tik neišsikelsiu iš Kauno, bet savo veikla sieksiu, kad jis realiai būtų dvimiesčio dalis ir kultūrine prasme.
- Kokių naujienų bus keturioliktosios Vyriausybės kultūros politikoje?
- Jos programos kultūros dalį operatyviai papildėme Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto liepos 7 dieną surengtos konferencijos “Profesionalaus meno sklaida” rezoliucijos nuostatomis. Vienas iš svarbių akcentų - keisti kultūros finansavimą įgyvendinant “rankos atstumo” principą. Tai reiškia, kad prie Kultūros ministerijos atsirastų iš autoritetingų visuomenininkų - Kultūros ir meno tarybos, ir kelių etatinių specialistų sudaryta institucija, kuri skirstytų biudžeto lėšas tarp kultūros subjektų ir analizuotų jų panaudojimo efektyvumą”.
- Ar šis sumanymas nėra būdas gausinti biurokratų gretas?
- Ne, nes reikia turėti galvoje, kad pateikiamų kultūros projektų nuolat daugėja. Pavadinčiau šią struktūrą savotiška nacionaline Kultūros mokėjimo agentūra, kuri profesionaliai aprėptų projektų spektrą ir užtikrintų objektyvų, teisinga konkurencija pagrįstą jų finansavimą. Tai nereiškia, kad ministerijos vadovybė visai nusišalina nuo lėšų skirstymo, tačiau ji turėtų labiau užsiimti kultūros politikos strategija.
Amžina problema - dėmesys regionams
- Lietuvos valstybės biudžeto lėšos, skiriamos kultūrai, yra mažiausios ES šalyse, nors, mūsų šaliai įstojus į Europos Sąjungą, dėl jos finansavimo biudžetas padidėjo 20 procentų. Koks būtų Jūsų komentaras?
- Pinigų visada bus mažai. Tuo skundžiasi ir klestinčių Europos šalių menininkai. Kuo turtingesnė valstybė, tuo didesni kultūriniai poreikiai. Todėl labai svarbi yra skaidri kriterijų, pagal kuriuos skirstomos lėšos, sistema. Projekto finansavimas neturėtų būti gaunamas pažinčių, gerų dėdžių, savųjų klano dėka.
- Visi pastebi nuolat gilėjančią kultūrinę bedugnę tarp sostinės periferijos, ypač tolimų jos užkampių...
- Daugiau valstybės dėmesio reikia bibliotekoms, muziejams, gilioje provincijoje esantiems kultūros židiniams. Iš tiesų atotrūkis tarp kaimų ir sostinės yra nepaprastai didelis. Nors regioninė politika deklaruota ne vienos Vyriausybės darbe, jos rezultatai dar nėra ženklūs. Žinoma, smarkiai sumažinti tą atotrūkį pastaraisiais metais bus sunku, nes Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine ir yra numatytos specialios programos.
Technokrato kelio nepasirinko
- Jūsų biografijoje daug kultūros ženklų. Gal paskaičiuokime kartu.
- Juos skaičiuoti galima pradėti nuo pat gimimo - mano motina, Marija Kajackaitė-Jučienė, buvo Kauno muzikinio teatro baleto solistė. Nors, baigęs Kaune vidurinę, porą metų studijavau tuometiniame Kauno politechnikos institute, tačiau tai nebuvo mano pašaukimas. Dar būdamas moksleivis žavėjausi muzika, pats ją kūriau, vadovavau bigbyto grupėms “Dainiai”, “Gėlės”. Tad nutariau eiti tuo keliu. Studijavau Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, įgijau choro dirigento ir kultūros švietimo darbuotojo kvalifikacijas.
- Jūsų diplomai nedūlėjo stalčiuose: žinias pritaikėte praktikoje - kultūros vadybos, kūrybiniame, pedagoginiame, administraciniame darbe...
- Esu dirbęs daug kur - buvau Kauno valstybinio lėlių teatre muzikinės dalies vedėju, dalyvavau kuriant ir dvejus metus dirbau Valstybiniame jaunimo simfoniniame orkestre, kuris šiandien išaugo į maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamą Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Nemažai laiko darbavausi Kauno filharmonijoje vyriausiuoju administratoriumi, skaičiau paskaitas Lietuvos muzikos akademijos studentams, dalyvavau Klaipėdos universiteto džiazo muzikos katedros darbe. Buvau Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas, Kauno apskrities Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas, Pažaislio festivalio konsultantas, rengiau televizijos laidas apie džiazą. 2000 ir 2003 metais mane išrinko į Kauno savivaldybės tarybą.
Džiazmenai siunčia sveikinimus
- Kauno džiazo festivalio dalyviai ir fanai jau žino, kad jo krikštatėvis ir ilgametis meno vadovas tapo Lietuvos kultūros ministru?
- Taip, ši žinia paskelbta Europos džiazo tinklalapyje. Gaunu daug sveikinimų. Dukra Indrė ką tik parvežė linkėjimų iš džiazo festivalio “Lady Summertime” Suomijoje, kur būdavau vertinimo komisijos narys.
- Jūsų sumanytas ir išpuoselėtas džiazo festivalis nuo 1991 metų garsina Kauną. Tapęs kultūros ministru turėsite tarsi atsiriboti nuo jo...
- Tai festivalis, į kurį suvažiuoja garsūs pasaulio muzikantai, tarptautinė publika. Džiazu “susirgo” visa mano šeima - žmona Audra yra viešosios įstaigos “JJJazz” direktorė, dukra Indrė - Kauno džiazo klubo vadybininkė. Kad ir kaip maustų širdį, su “Kaunas Jazz” meno vadovo misija turėsiu atsisveikinti, kad nebūtų viešųjų ir privačių interesų konflikto. Žinoma, festivalis kažkiek nukentės ir finansiškai, nes kaip prašyti Kultūros ministerijos paramos jam?
- Kas perims būsimojo festivalio organizavimo estafetę?
- Tuo užsiims mano dukra Indrė. Ji jau pakankamai subrendusi ir amžiumi - netrukus sukaks dvidešimt šešeri, ir meniškai. Gavusi bakalauro diplomą kaip choro dirigentė, Indrė tęsia kultūros vadybos studijas magistrantūroje. Pasitikiu jos skoniu, nes muzikoje mes daug ką vertinome panašiai.
- Kokios bus pirmosios naujojo kultūros ministro darbo dienos?
- Neskubėsiu išsyk rinktis sau komandos ministerijoje. Tik žinau, kad vieną savo patarėją vešiuosi iš Kauno.
Ministro vizitinė kortelė
Jonas Jučas gimė 1952 m. birželio 11 d. Kaune, tarnautojų šeimoje.
Mokėsi Kauno vidurinėje specialiojoje muzikos mokykloje (dabar - J.Naujalio muzikos gimnazija).
1970 m. baigė Kauno J.Aleksonio vidurinę mokyklą, 1976 m. - J.Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar - konservatorija) muzikos teorijos ir kompozicijos klasę, 1982 m. - Lietuvos valstybinę konservatoriją. Dirbo kultūrinį ir administracinį darbą eidamas įvairias pareigas.
Nuo 2001 m. Liberalų sąjungos, vėliau - Liberalų ir centro sąjungos narys.
Vedęs, turi suaugusią dukrą Indrę. Pomėgiai - kelionės ir menas, laisvalaikiu rašo muzikinius kūrinius. Moka vokiečių ir rusų kalbas.