Socialdemokratui Gediminui Kirkilui tapus premjeru ir pradėjus svarstyti, kur reikėtų jį iškeldinti iš sostinės Žirmūnų rajone esančio daugiabučio, kad būstas būtų ir saugus, ir respektabilus, Vyriausybės klerkų akys nukrypo į Svečių namus. Tačiau naujasis ministras pirmininkas ir jo žmona Liudmila Kirkilienė iš karto pradėjo kratytis siūlomo būsto.

Tokią skeptišką nuomonę nesunku paaiškinti – Svečių namai, nors yra įsikūrę jaukioje vietoje ir gali pasigirti įspūdingu kai kurių patalpų interjeru, yra per dideli vienai šeimai, įrengti sovietiniu stiliumi, nepritaikyti nuolatiniam gyvenimui, nejaukūs ir labiau primenantys muziejų. Nors Svečių namuose dirbantys žmonės tvirtina, kad pastatas yra saugesnis nei Turniškėse esančios rezidencijos, ilsėtis čia nebūtų patogu – prabangios lovos, sofos ir foteliai yra pernelyg kieti.

Tačiau Svečių namai sulaukia ne tik į čia rengiamus priėmimus atvykstančių aukštų Lietuvos ir užsienio šalių politikų, pareigūnų bei diplomatų, bet ir smalsuolių, norinčių praleisti naktį lovoje, kurioje prieš keliolika metų ilsėjosi M.Gorbačiovas ar jo žmona Raisa.

Interjeras – nuo 1980 metų

Vyriausybei priklausantys Svečių namai įsikūrę sostinės Žvėryno rajono pakraštyje, pačioje Latvių gatvės pabaigoje, greta nedidelio pušyno. Ramioje vietoje esantį pastatą ir jam priklausančią 5,41 hektaro ploto teritoriją juosia tvora, kurios gamybai buvo sunaudota 60 tonų metalo. Prieš paradinį įėjimą prisodinta gėlių ir dekoratyvinių krūmų, kurie karštomis vasaros dienomis nuolat laistomi.

Šiek tiek atokiau – nedidelis dviejų gylių baseinas, kuriame jau senokai būta vandens. Betoninis dugnas ir pasenęs vamzdynas nepakankamai sulaiko vandenį, todėl Svečių namų vadovė Genovaitė Bracienė sumanė paversti baseiną fontanu. Bet išgirdusi, kad vien už projektą tektų pakloti 15 tūkst. litų, tokių planų atsisakė.

Svečių namai buvo pradėti projektuoti 1976 metais, o baigti 1980-aisiais, kai Lietuvos SSR tapo Visasąjunginio socialistinio lenktyniavimo nugalėtoja. Ta proga čia buvo ruošiamasi sutikti Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą. Tačiau jam susirgus, į Vilnių atvyko sekretorius M.Gorbačiovas su žmona. Tuose pačiuose apartamentuose Gorbačiovai apsistojo ir 1990 metų sausį vykusios viešnagės metu.

3800 kvadratinių metrų ploto pastato antrajame aukšte įrengti apartamentai ir mažesni ne tokie prabangūs pusiau apartamentai, kuriuose gali apsistoti po du žmones. Pirmajame aukšte – trys dviviečiai ir du vienviečiai kambariai su visais patogumais aukštų svečių palydos nariams.

Svečių namus suprojektavo architektas Algimantas Alekna. Jo autorystei priklauso ir buvusio sostinės viešbučio „Draugystė“, dabar priklausančio ekspremjero žmonai Kristinai Brazauskienei, interjeras, „Auskos“ poilsio namai Palangoje, kur mėgsta apsistoti prezidentas Valdas Adamkus.

Interjere buvo panaudotos tuo metu vertingiausios statybinės medžiagos, pavyzdžiui, I amžiaus marmuras iš tų pačių telkinių kaip Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Baldai gaminti ne iš medžio plokščių, o iš lentų, tuo tarpu kolonų apdaila buvo gaminama rankomis. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje išklotas ir keletą kartų nulakuotas parketas po to nebuvo liestas, tačiau ir šiandien blizga lyg naujas. Čia buvo sudėti vieni pirmųjų Lietuvoje vokiški stiklų paketai.

Kai kurie baldai ir apdailos detalės atkeliavo iš kitų užsienio šalių, tačiau stengtasi, kad Svečių namai būtų kuo lietuviškesni. Antai vitražas buvo pagamintas Panevėžio stiklo fabrike, kilimai – Lentvaryje, sienas puošė lietuvių dailininkų darbai.

Po Svečių namus DELFI vedžiojusi G. Bracienė tvirtino, kad apartamentuose, kur ne vienerius metus buvo įkurdinami aukščiausi Lietuvos svečiai, kone viskas yra autentiška, išlikę ilgiau nei ketvirtį amžiaus. Pastaraisiais metais buvo tik pakeistos rozetės, nupirktos naujos stalinės lempos, kad būtų geresnis apšvietimas, ir kai kuriuose kambariuose pakabintos žaliuzės. Be to, Nepriklausomybės pradžioje visų, išskyrus vieną, lempų gaubtai buvo perdažyti iš raudonos į žalią spalvą. Baltosios liko tokios, kokios buvo.

„Kokybiškas daiktas nesensta, - pasakojo G. Bracienė, paklausta, kaip pavyksta išsaugoti baldų gobelenus, kilimus, medinę apdailą. - Per metus į antrą aukštą paradiniais laiptais užlipa po 3-4 tūkst. svečių. Tačiau kilimas, kurį jie mindo, yra iš natūralaus pluošto. Purvui neleidžiama įsisenėti, kilimas nuolat plaunamas tausojančiomis priemonėmis. Darbuotojai pasakojo, jog anuomet, jei nebūdavo svečių, viskas buvo užklojama baltomis marškomis.“

Svečių namuose įrengta ir 30 žiūrovų skirta kino salė, pirtis. Virtuvė buvo suprojektuota taip, kad joje būtų galima paruošti vaišes 120 svečių. Joje yra išlikusi autentiška įranga – viryklės, garų surinktuvai, kriauklės, šaldytuvai, kavos aparatas. Tiesa, šiuo aparatu jau niekas nesinaudoja, nes jo vidus nuo vandens yra gerokai užkalkėjęs.

Apartamentų durys atsiveria ne kiekvienam

Iki maždaug 1995 metų Svečių namų apartamentuose apsistodavo visi garbingiausi Lietuvos svečiai, nes tuomet šalyje nebuvo modernesnio, visus saugumo ir kitus tarptautinius reikalavimus atitinkančio viešbučio. Be minėtųjų, čia yra ilsėjęsi tuometinis Lenkijos Komunistų partijos vadovas Wojciechas Jaruzelsky, šios šalies prezidentas Lech Valęsa, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka, pirmoji į kosmosą pakilusi moteris Valentina Tereškova, Italijos prezidentas Oscaras Luigi Scalfaro ir Senato pirmininkas Nikola Mangino, Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Aleksijus II. 1990 metais čia buvo pasirašyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo sutartis.

Tačiau didelė dalis šių apartamentų svečių liko tik buvusių darbuotojų atmintyje ir to meto spaudos puslapiuose. Mat Svečių namus „mėtant“ tarp Vyriausybės, Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos, buvo sunku vesti tikslią svečių apskaitą.

Sovietmečiu Svečių namuose apsistodavę Maskvos pareigūnai į apartamentus įsileisdavo tik savo palydą ir atsivežtą aptarnaujantį personalą. Lietuviai toliau apartamentų durų negalėdavo žengti. Tačiau ne dėl to, kad negalėdavo nuolat sukiotis aplink aukštus svečius, čia dirbę vengia pasakoti apie jų apsilankymą. „Žmonės daug matydavo, bet nieko nepasakoja. Dėl to čia ir dirbdavo“, - paaiškino G. Bracienė.

Net tuomet, kai Vilniuje pradėjo dygti privatūs viešbučiai, Svečių namuose būdavo apgyvendinamos žemesnio lygio delegacijos, pavyzdžiui, ministrai. Anot G. Bracienės, ir dabar retkarčiais sulaukiama ne tik oficialių pareigūnų, bet ir Lietuvos bei užsienio smalsuolių, kuriems norisi įkvėpti anuometinės prabangos.

Anot Svečių namų vadovės, net sumokėjus už nakvynę laukia vienas nepatogumas – čia nėra kavinės, todėl vietoj pusryčių patiekiamas tik kavos ar arbatos puodelis. Todėl esą ir kambarių kaina neprilygsta modernių viešbučių įkainiams.

Vyriausybės kanceliarijos Ūkio skyriaus vedėjo Jono Šniaukštos teigimu, naktis apartamentuose kainuoja 300 litų, kituose kambariuose – 200 litų ar dar mažiau.

Svečių namai turi viešbučio statusą, tačiau norintieji juose apsistoti turi ne tik susimokėti pagal Vyriausybės kanclerio patvirtintus įkainius, bet ir gauti jo raštišką leidimą. Kiekvienam norinčiam prabangių apartamentų durys neatsiveria, mat baiminamasi, kad pernelyg dažni lankytojai gali nuniokoti autentišką interjerą, apgadinti baldus.

G. Bracienė prisiminė prieš keletą metų Svečių namuose vykusį vienos jaunimo organizacijos renginį, kurio dalyviai, išvykus garbiausiems svečiams, atsipalaidavo ir pradėjo vynu laistyti sienas, „vos ne laužus kurti“. Tuomet moteriai teko pirmą kartą kviesti policiją.

Svečių namuose taip pat vyksta įvairūs Vyriausybės ir ministerijų renginiai, pavyzdžiui, priėmimai užsienio šalių diplomatams Kalėdų proga, apdovanojimų ceremonijos. Šią savaitę į atsisveikinimo pobūvį čia buvo susirinkę ir tryliktojo ministrų kabineto nariai.

Privatizuoti nepavyko

Sovietmečiu Svečių namai priklausė Ministrų Tarybai, vėliau - Vyriausybei. Atsiradus Prezidentūrai, pastatas buvo perduotas jai, o nuo 1998 metų – Užsienio reikalų ministerijai. Tačiau 2002-aisiais Vyriausybė Svečių namus susigrąžino savo globon.

Prieš maždaug dešimtmetį buvo nuspręsta, kad pastatas neatitinka reprezentacinių reikalavimų, jame nebuvo tinkamų sąlygų apgyvendinti užsienio delegacijas. Todėl kelerius metus buvo svarstoma, ką daryti su šiuo sovietmečio palikimu, kuris buvo suprojektuotas rengti aukščiausio lygio oficialius priėmimus ir apgyvendinti užsienio svečių delegacijas.

Vyriausybė mėgino privatizuoti prestižiniame Žvėryno rajone esančius ir 100 mln. litų įvertintus Svečių namus, tačiau neatsiradus pirkėjų 2001 metų rudenį pastatas buvo išbrauktas iš privatizuojamų objektų sąrašo. To meto skaičiavimu, Svečių namų balansinė likutinė vertė tebuvo 2,9 mln. litų.

Buvo teigiama, kad Svečių namams modernizuoti reikia 12 mln. litų. Planuota, kad už tiek pastatas būtų paverstas rezidencija, kurioje galėtų apsistoti aukšti užsienio pareigūnai, ir keliasdešimties vietų viešbučiu, skirtu didelėms svečių delegacijoms. Tačiau paaiškėjo, kad tokių pinigų biudžete neįmanoma rasti. Galiausiai buvo nuspręsta apsiriboti tik smulkiu remontu.

Pasak J. Šniaukštos, kas mėnesį Svečių namų ir aplinkos priežiūra Vyriausybei atsieina apie 13 tūkst. litų – tiek kainuoja konkursą laimėjusios švaros firmos paslaugos. Dar šiek tiek išlaidų reikia šildymui žiemą. Vyriausiosios specialistės pareigas Vyriausybės kanceliarijos Ūkio skyriuje einanti G. Bracienė – vienintelė etatinė Svečių namų darbuotoja.