Šiandien ir rytoj Kaune, minint Romo Kalantos susideginimo trisdešimtmetį, vyks jo atminimą įamžinantys renginiai: tą laiką menančios istorijos konferencijos, atidengiamas paminklas Muzikinio teatro kiemelyje.
Per visą Laisvės alėją vyks eitynės, šiam įvykiui neabejingus žmones Kauno apskrities archyvas ir IX fortas pakvies į parodas. Jose eksponuojami ypatingojo archyvo dokumentai, kurių daugelį plačioji visuomenė matys pirmą kartą.
To meto archyviniai dokumentai
"40 metrų nuotoliu nuo teatro, šiaurinėje sodo dalyje, yra fontanas. Apie 10 metrų į kairę nuo fontano aikštelėje rastas 3 litrų stiklainis. Šalia - kišeninis laikrodis, 3 monetos po 10 kapeikų, pora apdegusių medvilninių kojinių, rudos spalvos padėvėti vyriški batai (40 numerio), apdegusi degtukų dėžutė, geltonos spalvos užrašų knygutė. Jos pirmame puslapyje - draugei skirtas sakinys, o paskutiniame nurodoma: "Visuomenė - štai problema, kurios nepajėgčiau išspręsti". Už dar dviejų metrų - vyriškų sudegusių drabužių skiautės..."
Taip archyvo dokumentai aprašo 1972 metų gegužės 14 dieną 12 valandą 50 minučių vykusius įvykius - priešais Kauno Vykdomojo komiteto pastatą benzinu apsipylė ir, sušukęs "Laisvę Lietuvai!", užsidegė Kalanta. Jaunuolio kūnas apdegė 90 procentų. Drastiškiausią protesto formą prieš sovietinę santvarką pasirinkęs kaunietis mirė ligoninėje gegužės 15-osios dienos rytą.
Kalantos susideginimas turėjo didžiulį poveikį jaunimo antiokupacinėms nuotaikoms. Valdžia siekė užkirsti kelią galimiems neramumams, išvengti viešo visuomenės pasipiktinimo ir informacijos nutekėjimo į užsienį. Todėl, įsikišus KGB, Kalantos laidotuvės įvyko gegužės 18 dieną 14 valandą - dviem valandomis anksčiau, nei buvo numatytos.
Į laidotuves atvykusių jaunimo grupių pasipiktinimas, sužinojus, kad jų draugas, saugumiečiams pasistengus, jau palaidotas, buvo kibirkštis, įžiebusi dvi dienas trukusias masines demonstracijas. Jų metu į Kauno gatves išėję tūkstančiai jaunuolių skandavo tą patį: "Laisvę Lietuvai!"
"Romas buvo kitoks"
"Net Atgimimo laikais Kaune tiek žmonių nebuvo, kaip tada, kai Laisvės alėjoje susidegino Romas", - LŽ mena vakarinės mokyklos, kurioje Romas paskutinius gyvenimo metus mokėsi, pedagogai Aldona ir Vladas Karkauskai. Būtent šiems žmonėms savo pamokose teko matyti iš vidurinės atėjusį ir vienuoliktos klasės kursą kartojantį Romą, per privalomas politines valandėles girdėti kitokią šio vaikino nuomonę, smerkiančią sovietinę santvarką, su ta pačia nuomone susidurti rašiniuose, kuriuos tekdavo taisyti.
"Nors mokinių vakarinėje mokykloje mokosi daug, bet jį būtume įsiminę, nepaisant tragiško likimo. Romas buvo kitoks. Ir ne vien dėl ilgų, vešlių, pečius siekiančių plaukų, kuriuos kartais tampydavo mergaitės", - teigė LŽ kalbintas fizikos mokytojas ir jo žmona lituanistė. Šiandien juodu liūdnai juokauja, kad ši Vilijampolės vakarinė mokykla įžymi dviem mokiniais - Kalanta ir garsiuoju Henyte - Henriku Daktaru.
Karkauskas mena, kad iš 18osios vidurinės mokyklos Romas atsinešė labai prastą charakterį. "Ten buvo rašoma, kad jis nesugyvenamas, sunkaus būdo, - pasakoja buvęs Kalantos auklėtojas. - Tačiau mums jis toks nepasirodė. Manau, kad charakteristiką lėmė Romo dešimtoje klasėje pareikštas noras tapti kunigu. Ateizmo laikais tokios mintys išgąsdino mokyklą. Jam buvo užkirstas kelias laikyti baigiamuosius egzaminus".
Mokytojai jį nuolat matydavo sąsiuvinio paraštėse paišantį gėlytes, pasvirusius kryžius... "Iš pradžių nesupratome, ką tai gali reikšti, tačiau vėliau kažkas pasakė, kad tai hipių judėjimo, kuriam neabejotinai priklausė Romas, simboliai", - mena Karkauskai.