Susipažinkite su dažniausiai pasitaikančiomis šio nerimą keliančio reiškinio priežastimis ir sužinokite, ko imtis kiekvienu konkrečiu atveju.

Šaknys pasiekė gruntinį vandenį

Šiuo atveju paprastai tenka stebėti tokį procesą: iš pat pradžių jauna obelaitė auga kuo puikiausiai, tačiau kai jos šaknys ima siekti gruntinį vandenį, pradeda skursti. Kada konkrečiai tai atsitinka, priklauso nuo to, kokiame gylyje yra gruntinis vanduo, ir nuo augalo šaknų sistemos, tačiau dažniausiai ši problema paveikia 5–15 metų medžius.

Net jeigu kasdami duobę namo pamatams jokio gruntinio vandens nepastebėjote, tai dar nereiškia, kad galima atmesti šitą versiją. Medžiai gali nukentėti, kada pavasarį vanduo apsemia šaknis, be to, kai žemės plotas apstatomas pastatais, gruntinio vandens lygis paprastai pakyla.

Įsižiūrėkite į kaimyninius sklypus – tuos, kurie nėra iškilę aukščiau už jūsiškį. Jeigu juose nėra suaugusių ir puikiai vešančių obelų, kriaušių, abrikosų, galime spėti apie gana aukštą gruntinio vandens lygmenį. O jei pas kaimynus pastebėsite maždaug tokio pat kaip jūsiškiai amžiaus skurstančių vaismedžių (mat eglės, pušys, ąžuolai, beržai ir kiti laukiniai medžiai neblogai jaučiasi ir augdami drėgnoje žemėje), gruntinio vandens versiją galite laikyti pasitvirtinusia.

Dar vienas ženklas, kad gruntinis vanduo negiliai, – nemažai su šaknimis išvirtusių medžių gretimoje teritorijoje.

Deja, šiuo atveju išgelbėti obels neįmanoma, todėl būtina iš anksto žinoti, kad jei įsigydami sklypą svajojate apie žaliuojantį vaismedžių sodą, vietą reikia išsirinkti ypač atsakingai. Pažeminti gruntinio vandens lygį gali padėti drenažas, bet norinti ištiesti vamzdžius, teks perkasti visą sodą, be to, tvirtos garantijos, kad drenažas padės, niekas nesuteikia.

Mažiausiai grėsmės gruntinis vanduo kelia žemaūgiams medžiams (išaugusių iš vegetatyvinių poskiepių), kadangi jų šaknys nesiskverbia giliai. Tiesa, kuo šaknys arčiau dirvos paviršiaus, tuo didesnė jų nušalimo grėsmė. Taigi, sprendimas šiuo atveju galėtų būti ir radikalus, t. y. atsisveikinti su svajomis apie obelis ir užsodinti plotą gluosniais bei eglėmis. Obuoliai ant jų nesunoks, užtat žiemą bus į ką paganyti akis.

Koloninės obelys
Foto: Shutterstock

Nušalo šaknys

Ši versija ypač tikėtina, jei prasidėjus žiemai pirmiausia užėjo šalčiai ir tik vėliau iškrito sniegas. Pavasarį sodininkai su palengvėjimu atsidūsta, jei pastebi, kad medžiai paūgėjo. Deja, pernelyg džiūgauti dar anksti, nes augalai, kurių šaknys pažeistos, laisvai gali demonstruoti gyvybės požymius ir net pražysti (nors ir vėliau nei įprastai), kadangi tam gali pakakti kamiene ir storesnėse šakose sukauptų maisto medžiagų.

Džiūti jie pradeda tik vasaros pradžioje, ir stebint procesą nekyla abejonių, kad jis gana sparčiai progresuoja. Taigi, jeigu nuosavame ir kaimyniniuose sklypuose iš sėklinių poskiepių išaugę medžiai nenukentėjo, o žemaūgiai ir panašūs ėmė džiūti, problemos priežastis – praėjusios žiemos šalčiai.

Ką daryti. Jei šaknys stipriai pažeistos, išgelbėti medžio nepavyks. Kad augalas atgytų, jis turi turėti pakankamai sveikų šaknų, tačiau egzistuoja vien tikimybė, kad taip yra. Žemę greta kamieno (suformuotą apskritimą) galite palieti heteroauksino tirpalu, preparatu NV-101 arba nupurkšti medžio vainiką „Cirkon“ (turite pasirinkti tik vieną priemonę, nes preparatai nėra suderinami). Šaknų zonoje esančią žemę sudrėkinkite, šiek tiek papurenkite ir apdėkite mulčiu.

Užpuolė grybelinė infekcija

Grybai, galintys nulemti medžio džiūvimo procesą, užuot iškart apėmę visą medį, plinta palaipsniui.

Vieno tipo grybai pirmiausia paveikia ploniausias šakeles ir pamažu skverbiasi gilyn į vainiką (vyšnių moniliozė).

Tokiu atveju ant medžio žievės kokių nors pažeidimų – žaizdų, nekrotinių dėmių – galima ir nepastebėti. Iš pažiūros atrodo, kad šakos džiūva be aiškios priežasties. Norint aptikti grybų pėdsakus, reikia nupjauti nudžiūvusią šaką. Jei medis serga, dėl grybienos poveikio pjūvio vieta bus patamsėjusi.

Kitos rūšies grybai pažeidžia kamieną ir skeletines šakas. Iš pradžių užkrėtimo vietoje atsiranda žaizda, nekrotinis įdubimas arba puvinys. Negydant tokio pažeidimo, nudžiūna ta vainiko dalis, kurią pažeista sritis atskiria nuo šaknų. Jei ant kamieno atsiradęs pažeidimas yra žemiau pirmosios skeletinės šakos, žūna visas medis (juodasis obelų vėžys).

Ką daryti. Reikia nupjauti nudžiūvusias šakas iki sveikos medienos, dezinfekuoti pjūvių vietas ir, siekiant sumažinti pakartotinio užsikrėtimo riziką, žiemai sodą paruošti taip, kaip rekomenduojama. Su kamienus pažeidžiančiais ir žaizdų vėrimąsi užkrėtimo vietoje skatinančiais grybais prasminga kovoti tol, kol vainikas dar nepradėjęs džiūti. Pavasarį pažeistas sritis reikia išvalyti iki sveikų audinių ir dezinfekuoti vario sulfatu. Kad medis imtų augti į plotį ir būtų kompensuotas dėl apmirusios srities atsiradęs suplonėjimas, reikia patręšti jį azotu.

Užpuolė virusinė infekcija

Dar visiškai neseniai vaismedžių sodams virusų padaroma žala buvo toks retas reiškinys, kad apie jį nebuvo verta nė kalbėti. Pirmieji nežinomos lėtą obelų ir kriaušių mirtį lemiančios ligos atvejai glumindavo net specialistus.

Vis dėlto teko pripažinti, kad kai nėra jokių kitų akivaizdžių priežasčių, dėl kurių medžiai (ypač jauni) džiūva, labiausiai tikėtinu nelaimės kaltininku reikia laikyti virusą, klajojusį senajame sode ir atkeliavusį su sodinukais. Medieną pažeidžiantys obelų kamieno griovėtumo (ASGV), stiebų duobėtumo (ASPV) ir kiti virusai palaipsniui mažina pralaidumą teikiančios augalo sistemos efektyvumą ir sunkina maisto medžiagų pateikimą į vainiką. Dažniausiai liga įgauna latentinę formą, t. y. reiškiasi be jokių charakteringų simptomų.

Medis ima prasčiau augti, sumažėja jo derlingumas, bet daugelis sodininkų šito net nepastebi. Kartais pačiame vasaros vidury pradeda geltonuoti arba raudonuoti lapai, įvyksta priešlaikinis jų kritimas. Tokie reiškiniai gali kartotis kelerius metus iš eilės ir taip nulemti laipsnišką medžio nudžiūvimą. Vis dėlto net ir šis simptomas nelaikomas diagnostiniu, kadangi gali pasireikšti dėl įvairų priežasčių, todėl virusines infekcijas tenka nustatinėti atmetimo metodu, o galutinai jas patvirtinti įmanoma tik po tyrimo virusologijos laboratorijoje.

Ką daryti. Vaismedžių virusai plinta per skiepus nuo užkrėstų augalų. Jų perdavimo per kenkėjus arba žiedadulkes atvejų neužfiksuota, todėl skubėti rauti ir deginti sergančio medžio nėra jokio reikalo. Visgi jei obelis džiūva ir jokia kita versija nepasitvirtina, atidėlioti sprendimo ją pakeisti nederėtų: tokia obelis vien tiktai užima vietą, jinai neturi jokių perspektyvų.

Užpuolė kenkėjai

Smėlingose vietose ir sausuose durpynuose rimtų problemų obelims gali sukelti grambuoliai. Dirvoje tarpstančios šių vabalų lervos griaužia medžių šaknis ir kenkia jauniems sodinukams. Tokie medžiai pirmiausia prieš laiką pagelsta, numeta lapus, o tada ima džiūti ir jų šakos. Visaėdžiai grambuoliai reiškiasi ir kitaip. Pavyzdžiui, gegužę jau suaugę vabzdžiai nuėda tiek krūmų, tiek medžių lapus, o jų lervų perkasamoje žemėje galima aptikti bet kuriuo metu.

Ką daryti. Kaip ir šaknų nušalimo atveju, reikia panaudoti šaknų vystymąsi stimuliuojantį preparatą. Kad šaknys atsigautų, medį būtina tinkamai laistyti. Taip pat rekomenduojama pagerinti dirvos kokybę, mat derlingą, daug azoto turinčią žemę grambuoliai paprastai apleidžia. Taigi, patręškite dirvą puvenomis ir kompostu, azoto trąšomis, užsėkite vaismedžių sodą dobilais, nes jie kaupia azotą.

Dar kelios priežastys

Yra tam tikri reiškiniai, vykstantys tuo pat metu, kai medis ima džiūti. Džiūvimo proceso jie nesukelia, bet jei atkreipsite į juos dėmesį, bus kiek lengviau išsiaiškinti tikrąją problemos priežastį.

• Medis apauga kerpėmis. Kerpės nėra kenksmingos, tačiau ant sveiko medžio jų būti neturėtų. Šis lėtai augantis organizmas prie žievės patikimai neprisitvirtina. Kerpių dangalas paprastai byloja apie tai, kad tenka turėti reikalų su lėtai veikiančiu negatyviu veiksniu – drėgme, šešėliu arba virusu.

• Žievėje matyti plonyčių šakelių pumpurų, primenančių raganos šluotos (augalų liga) užuomazgas. Jie susiformuoja daugkartinių šakų lūžių vietose ir praneša apie medį užpuolusius grybus, per plonas šakeles besiskverbiančius į vainiką. Sausos šakeles nudžiūva ir jų vietoje išauga kitos. Jos taip pat nudžiūva ir nulūžta. Taip skatinamas pumpurų gausėjimas.

• Priešlaikinis lapų nugeltimas (kaip rudenį) ir nukritimas byloja apie šaknų arba stiebo sistemos pažeidimus. Tai gali būti požymis, kad medį užpuolė virusas, jo šaknis griaužia kenkėjai arba neigiamą poveikį padarė šaknų zonoje suformuotas takelis arba išlietas pamatas. Kliuviniu medžio šaknims gali tapti ir dirvoje likusios betoninių plytų nuolaužos arba kitokios šiukšlės. Tikėtinas šaknų susidūrimo su jomis rezultatas – priešlaikinis lapų kritimas.