Apie tai, kas tai per augalas ir kaip jis auginamas, laidoje Delfi tema kalbėjome su Gediminu Cijūnaičiu, gediminosodai.lt savininku.
„Man keista, kad Lietuvoje buvo tradiciškai auginamos avietės, šilauogės ir braškės. Ketvirtos uogos neturime, tačiau pasaulyje gervuogės plotai mažai kuo nusileidžia aviečių plotams. Matau, kad Vilniuje, Klaipėdoje šios uogos noriai perkamos, nes šiuose kraštuose daugiau rusakalbių, kurie šią uogą tradiciškai vartoja“, – pasakoja Gediminas Cijūnaitis, gediminosodai.lt savininkas ir juokauja, kad vyresnio amžiaus žmogus vaikui turėtų pirkti avietes, o sau gervuoges, nes jos mineralų ir antioksidantų sandėlis.
Gervuogė dera ant antramečių ūglių, kenkėjai ir uogos nelabai puola. Tik reiktų vietas kuriose daugiau saulės. Krūmai sodinamis kas du metrai. Viename krūme 5-7 šakos, kurios dera. Priežiūra panaši kaip vasarinių aviečių. 24 mėnesių šakutės išgenimos iki žemės. Žiemai genėtas krūmas prilenkiamas ir uždengiamas eglišakiais.
Kalbant apie sodinimą, galima sodinti rudenį arba pavasarį. Augalai didelio skirtumo dėl to nebus.
Rasa Ryliškienė Vilniaus Universiteto botanikos sodo puslapyje apie gervuoges rašo taip:
Pamiškėse, drėgnuose lapuočių ir mišriuose miškuose, upių, paežerių pakrantėse, pakelėse galime rasti gervuogių. Jų stiebai dvimečiai, dygliuoti, statūs arba šliaužiantys. Pirmaisiais metais auga, antraisiais – žydi ir dera. Lapai sudėtiniai, dažniausiai iš trijų lapelių. Žiedai didesni negu aviečių, balti, kekėse. Žydi gegužės – liepos mėnesiais. Vaisiai sutelktiniai, sudaryti iš daugelio kaulavaisių Tai Rubus genties augalai. Lietuvoje paplitusios paprastoji gervuogė (Rubus caesius L.), stačioji gervuogė (R. nessensis Hall), raukšlėtoji (R. plicatus Weihe et Ness), retesnė lazdynlapė gervuogė (R.coryfolius Sm.).
Šiai genčiai priklauso avietės, katuogės ir gervuogės. Lotyniškasis gervuogės vardas Rubus reiškia raudonas. Šios genties daugumos augalų vaisiai ir yra raudoni, o gervuogių rausvi būna pradėję nokti, vėliau pajuoduoja. Uogos sultingos, rūgščios, neatsiskiria nuo žiedsosčio. Gervuogės nėra labai reiklios dirvai. Tinka auginti prie tvorų ir kaip priedanga komposto krūvoms. Gerą derlių jos duoda augdamos trąšioje ir humusingoje dirvoje. Mėgsta gerai įdirbtą dirvą, atvirą saulėtą vietą.
Dauginamos viršūninėmis atlankomis pavasarį. Tam tikslui viršūniniai stiebai prilenkiami prie žemės maždaug 20 cm nuo stiebo viršūnės, prismeigiami ir užberiami 10 cm storio komposto žemės ir durpių mišiniu (3:1). Žemės kauburėlis nuolat laistomas. Stiebo viršūnė pririšama prie įsmeigtos šalia lazdelės.
Puikiai dauginasi ir in vitro sąlygomis Murasige ,Skoog (1962m) maitinamojoje terpėje. Ūglių padauginimui naudojame b-enzilaminopuriną (BAP), o įsišaknijimui indolil-3- sviestinę rūgštį (ISR). Įsišaknija 50- 70 proc. ūglių. Galima šaknydinti tiesiog dirvoje, pamirkius ūglių bazalinius galus auksino tirpale. Augalai sodinami į substratą aukšto santykinio drėgnumo aplinkoje.
Geriausia sodinti pavasarį. Stačiastiebės sodinamos 1,25 m , gulsčiastiebės – 4 m atstumu. Sodinant kelias eiles, tarp eilių paliekamas 1,5- 2,5 m atstumas. Geriau sodinant palikti vieną stiebą, jį reikia patrumpinti iki 3-4 gerų pumpurų. Gervuogės sodinamos tokiu gyliu, kad 1-2 pumpurai atsidurtų po žeme.
Pirmosios uogos sunoksta rugpjūčio mėnesį. Kad uogos geriau laikytųsi, skinkite jas anksti rytą. Kietos uogos valgomos žalios, puikiai tinka šaldymui, o minkštas ir pernokusias galite perdirbti išsivirdami kisieliaus, kompoto, uogienės. Šviežios uogos bei jų sultys, lapų arbata tinka karščiuojantiems ligoniams, nes skatina prakaito išsiskyrimą peršalus.
Derlingesnės yra gulsčiastiebės gervuogių veislės, bet stačiastiebės atsparesnės šalčiams.
Rugpjūčio pabaigoje, nuėmus derlių, išpjaunami derėję stačiastiebių gervuogių stiebai. Spalio mėnesį šalinami derėję gulsčiastiebių gervuogių stiebeliai. Jauni ūgliai pritvirtinami prie atramų. Ant stiebų esantys šoniniai ūgliai patrumpinami iki paskutinio stipraus pumpuro.
