„Viskas labai paprasta. Mintis pradėti šių šiaudinių senovinių aviliukų gamybą kilo staiga, nes norėjosi, kad pačios bitės turėtų laisvės, mažiau žmogaus rankų įsikišimo. Interneto platybėse užtikau įdomų dalyką, šiaudinį aviliuką ir senolių bitininkavimą juose. Ir jaunatviškai staiga užsidegiau atkurti užmirštą gilų senovinį amatą“, – pradžią prisimena L. Dailidė ir sako, kad tokių avilių skaičių didins.
Nukūlus grūdus jis ėmėsi gamybos. Šiaudus suko ir rišo į vieną virvę kietai suverždamas „kitkiniu, šniūru“.
„Nelabai man patinka šis įrankis, nes senovėje nebuvo naudojamas, tad ateityje ieškosiu geresnės pamainos jam“, – aiškina bitininkas.
Iš tos šiaudų „virvės“ buvo susukta aviliuko forma, aptepta moliu, pagamintu pagal internete rastą receptą. Sudedamosios mišinio dalys molis, pelenai, karvės mėšlas, vanduo.
Pralaukus visą žiemą, birželio pirmą pagautas spiečius ir apgyvendintas avilyje.
„Šiuo metu apgyvendintos bitės jaučiasi puikiai. Ir tikiu rezultatai bus geri, ir senoji bitininkystė dar kažkur bus gyva. Bet ties čia dar niekas nesibaigia, dar vienas klausimas ir uždavinys bus išgyventi žiemą, ir vėl pradėti naują pavasarį“, – sako L. Dailidė.
Kadangi tai „kultūrinės“ bitės, nuo erkių žmogus jas gydys įprastais vaistais, tačiau jokių rėmelių, kaip įprasta šiuolaikiniuose aviliuose, nėra.
„Laukinėje gamtoje bitės gyvena taip kaip nori, ruošiasi savo būstą taip pat taip kaip joms patogu. Tai manau interjerą paliksiu joms. Medus bus imamas apvertus aviliuką, atsidengus medžiagą po aviliuku ir su saiku apipjaustant koriukus su medumi. Darysiuosi ir specialų lenktą peiliuką koriukų išpjaustymui. Po saikingo apipjaustymo vėl aviliuko dugną užtraukiam, apverčiam ir gyvena jos sau toliau“, – apie nepramoninę bitininkystę pasakoja Lukas.
