Ir tai visai nestebina: daugelis Kęstutį pažįsta kaip vieną tų, kuriuos vadina „retųjų augalų medžiotojais“, o pagrindiniai jo ginklai šioje medžioklėje – atidumas, fotoaparatas ir turtingos botaninės žinios.

„Koks būna jausmas suradus itin retą ar išnykusiu laikytą augalą? Apima medžiotojo azartas?“ – klausiu Kęstučio. O šis juokiasi: „O taip, tikrai taip!“

Reti augalai
Foto: Asmeninins albumas

Pradžia buvo dar bestudijuojant universitete: gimtinėje, Kaukinės miške, kartu su broliu (gamtininku, pedagogu Sigučiu Obelevičiumi) teko atrasti ne vieną retąjį augalą, tad net trylika jų Kęstutis kruopščiai aprašė savo studijų darbe.

„Aišku, tuomet dėstytojai manimi nenorėjo tikėti. Kursinio darbo vadovas, profesorius Domas Smaliukas, atvažiavo su dar dviem kolegomis mokslo daktarais patikrinti, ar neprifantazavau nebūtų dalykų. Galop visi jie patvirtino, kad išties man pavyko rasti ir tiksliai identifikuoti visus trylika retųjų augalų“, – pasakoja savo botaninės aistros pradžią Kęstutis. Ir čia pat prisimena nepamirštamą istoriją su pelkine raistene.

Atrasta po pusės šimtmečio

Paprastai tam, kad suprastum atradęs retą augalą, turi gebėti jį tiksliai identifikuoti. Tačiau kartais net patyrusiam žinovui tai gali būti gan keblu, ypač, jei prieš save matai augalą, su kuriuo esi susipažinęs tik iš literatūros.

„Man taip nutiko su pelkine raistene. Šis augalėlis, rastas ir aprašytas kažkur aplink Tytuvėnus 1956-aisiais, vėliau, pelkę nusausinus ir teritoriją išeksploatavus, toje augavietėje išnyko. Net pusę amžiaus niekam nebepavyko jo rasti. Tad kai 2004-taisiais netoli Kauno, Pravieniškių miške, šalia vienos sodybos aptikau visai nemažą plotelį pelkinių raistenių, negalėjau patikėti savo akimis. Visa laimė, po ranka turėjau dar studijų metais už pusę stipendijos nusipirktą lenkišką knygą – augalų, uolienų ir mineralų atlasą, kurio piešiniai ir aprašymas identiškai sutapo su mano atrastuoju augalu,“ – pasakoja Kęstutis.

Reti augalai
Foto: Asmeninins albumas

Pelkinė raistenė (K. Obelevičiaus nuotr.)

Net kai nudžiugęs apie atradimą pranešė tuomečiam Botanikos instituto direktoriui Valerijui Rašomavičiui, šis tik numojo ranka: „Baik tu, raistenių seniai nėra Lietuvoje. Greičiausiai suklydai, apsipažinai“. Pakviestas pats pamatyti – jau kitą dieną atvažiavo, juolab kad raistenes buvo matęs augančias Švedijos pievose. Ir išvydęs patvirtino: taip, tai išties augalas, pusšimtį metų Lietuvoje laikytas išnykusiu!

Ne visada ir ne būtinai kaltas žmogus

Būtent šioje augavietėje Kęstučio nufotografuota pelkinė raistenė puikuojasi ir Raudonosios knygos puslapiuose. Tiesa, įdomu tai, kad daugiau jos augaviečių rasti taip ir nepavyko – Lietuvoje tai tebėra vienintelė žinoma pelkinės raistenės augimo vieta.

„Tai šiauresnių kraštų augalas, tad šylant klimatui jam pas mus gyventi vis mažiau patrauklu,“ – mano Kęstutis, pabrėždamas, kad tikai ne visada augalai tampa retais ar išnyksta dėl žmogaus veiklos.

Štai, kad ir jo nuotrauka Raudonojoje knygoje papuoštas tarpinis rūtenis, apie kurį paklaustas Kęstutis mosteli parodydamas ranka: „Štai, turime jį VDU Botanikos sode, savaime augantį prie takelio. Nežinau, ar pats išaugęs, ar kažkieno pasodintas. Šio augalo bėda ta, kad jis mažutis, iš visų rūtenių pats mažiausias – ir kryžminasi su gerokai didesniu paprastuoju rūteniu. Kad ir tie, augantys palei taką: dar prieš keliolika metų ten dominavo tarpiniai rūteniai, buvo vos vienas kitas paprastasis. O dabar jau daugumą sudaro hibridai. Tai paaiškina ir šio augalo nykimą: jei šalia auga kita rūtenio rūšis, tarpinis rūtenis pradeda su jais kryžmintis ir nykti“.

O kartais žmogaus įsikišimas net padeda atkurti nykstančią augalo populiaciją: taip, pavyzdžiui, nutiko su melisalape medumėle, kurią miške atrado VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius. Tai buvo vienintelė žinoma to augalo augavietė Lietuvoje. Po kurio laiko pastebėta, kad augalai pradėjo nykti, kaip paaiškėjo – dėl natūralių priežasčių: sutankėjęs miškas užgožė medumėles, negaudamos saulės jos ėmė skursti, tad vienais metais buvo suskaičiuoti vos keliasdešimt išlikusių augalų. Tuomet įsikišo žmonės: išvalė pomiškį, iškirto krūmus, praretino lazdynus. Ir per porą metų augalai visiškai atsigavo, jų vėl gausiai priaugo.

„Tad kartais ir miško augalams reikia žmogaus pagalbos,“ – šypsosi Kęstutis.

Reti augalai
Foto: Asmeninins albumas

Melisalapė medumėlė (K. Obelevičiaus nuotr.)

Toli važiuoti neteko

Ne tik tarpinis rūtenis fotografo patogiai laukė čia pat Kaune, įsitaisęs šalia Botanikos sodo takelių. Nemaža dalis į Lietuvos raudonąją knygą patekusių Kęstučio nuotraukų buvo nufotografuotos prieš keletą metų įrengtoje ir sėkmingai puoselėjamoje VDU Botanikos sodo Retųjų augalų ekspozicijoje. Specialiai parinktose vietose ir tinkamai paruoštame dirvožemyje retiesiems ir saugomiems augalams sukurtos ir lankytojams pristatomos 10 teritorijų su skirtingomis augavietėmis: 7 atvirų vietų ir 3 miško žolynų. Čia pagal ekologinius poreikius sodinami ir saugomi retieji augalai iš sausų ir drėgnų pievų, stepinių ir šlaitų pievų, viržynų, šlapių pievų, tarpinių pelkių, vandens telkinių, pelkinių miškų, plačialapių miškų, pušynų ir eglynų.

Vienas tokių įamžintų eksponatų – laplandinis karklas. „Pas mus sode šis augalas puikiai prigijo ir sėkmingai auga. Gamtoje laplandiniai karklai paprastai auga sunkiai prieinamose vietose. Kažkada radome jį pelkėje, bet aplink buvo toks bebrų griovys, kad nepavyko net prieiti tinkamai nufotografuoti,“ – skėsteli rankomis gamtos kelionėse fotoaparato iš rankų nepaleidžiantis Kęstutis.

Reti augalai
Foto: Asmeninins albumas

Laplandinis karklas (K. Obelevičiaus nuotr.)

Dar du įamžinti tos pačios ekspozicijos gyventojai – gauruotasis ir puošnusis gvazdikai.

Reti augalai
Foto: Asmeninins albumas

Gauruotasis gvazdikas (K. Obelevičiaus nuotr.)

„Gauruotąjį gvazdiką esu fotografavęs ir pakaunėje, Kadagių slėnyje – tiesa, nežinau, kiek toji augavietė išliks, nes ją uoliai šienauja „trimeristai“, tad greičiausiai ten gauruotųjų gvazdikų su laiku neliks.

O štai kalbant apie puošnųjį gvazdiką, kad ir kaip nenorėčiau prikarksėti, tikėtina, kad augantieji mūsų Botanikos sode yra ir paskutiniai Lietuvoje: galimai gamtoje jo jau nebėra. Pelkutėje, kur puošnieji gvazdikai augo prieš 15 metų, jų ieškodami su kolegomis dvi dienas šliaužiojome keliais, bet nieko neberadome. O štai tie, kuriuos apgyvendinome Kaune, mūsų kolekcijoje, čia puikiai užderėjo, matyt, idealiai tiko ir dirvožemis, ir vieta. Kas žino, galbūt kažkada iš surinktų sėklų bus galima grąžinti puošnųjį gvazdiką į gamtą?“ – svarsto Kęstutis.

Reti augalai
Foto: Asmeninins albumas

Puošnusis gvazdikas (K. Obelevičiaus nuotr.)

Kiti čia pat, ekspozicijoje Kaune, nufotografuoti Raudonosios knygos augalai – tai miškinė žiomenė, žirnialapis vikis (atkeliavęs iš Buktos miško), miškinė dirsuolė, siauralapė plautė.

Reti augalai
Foto: Asmeninins albumas

Siauralapė plautė (K. Obelevičiaus nuotr.)

„Pastarąją pernai keliskart nuėdė sode apsigyvenusios stirnos, bet ji visus kartus ataugo ir sėkmingai žydėjo. Tai dekoratyvus augaliukas, tiesa, tas dekoratyvumas retiesiems augalams neretai ir pakiša koją: pernai aptikau tris siauralapių plaučių kerus netoli Trakų, Rūdiškių miške. Apsidžiaugiau, mat ši augavietė iki tol nebuvo žinoma. Po dienos grįžau į tą vietą nuimti koordinačių ir radau… tik tris duobutes. Šiuos retus ir nykstančius augalus jau kažkas išsikasė ir išsivežė. Ar tokie išplėšti augalai ilgai puoš kažkieno gėlynus? Sunku pasakyti, bet plautės gal dar kiek atsparesnės, lyginant su šilagėlėmis, kurios pagrobtos iš gamtos ir parsitemptos į žmonių gėlynus 99,9 proc. žūsta, nes šiems augalams reikalingos ypatingos sąlygos“.