Ūkininkai tuo tarpu planuoja savo sėklų poreikius, o ne vienas vis dar svarsto, ar verta investuoti į sertifikuotą sėklą: kiek tai duotų naudos, o gal geriau sėti grūdus iš savo pačių užauginto neblogo derliaus. Kad ir kaip būtų gaila, būsimo derliaus rezultatus gali lemti ne meilė žemei ar augalams, o mūsų žinios, ir tai, kaip skaičiuojame veiklos sąnaudas ir būsimą naudą, rašoma pranešime.
Nuo kitų šalių atsiliekame net kelis kartus
Tiek darbštuoliai mėgėjai daržininkai, tiek ir iš augalininkyste besiverčiantys ūkininkai Lietuvoje yra senos mūsų šalies žemdirbystės tradicijos tęsėjai, kurių veikla ir tradicijos didžiąja dalimi paremta iš tėvų ir senelių. Tai yra gražus meilės žemei ir gamtai paveldas. Deja, šiandien tai jau nebeduoda norimų rezultatų ir netgi susikerta su moderniomis žalumo praktikomis. Kaip argumentas būtų faktas, kad pagal sertifikuotų sėklų naudojimą žemės ūkio poreikiams mūsų šalis jau eilę metų gerokai atsilieka nuo kitų žemdirbiškų šalių.
Pastaroji augalininkystės sektoriaus problematika mūsų šalyje kartojasi iš metų į metus. Šalyje sėjamos sertifikuotos sėklos kiekiai – vos 20 proc. nuo viso sėklų poreikio – yra vieni mažiausių visoje ES. Šiuo požymiu esame panašiame lygyje su Latvija, Estijoje tokios sėklos dalis siekia 22–25 proc., kai tuo tarpu Vokietijoje šis rodiklis yra apie 55 proc., o Danijoje – net 85–99 proc. priklausomai nuo augalo rūšies. Ir nėra vienareikšmiško atsakymo į klausimą, kas lemia tokį mūsų šalies žemės ūkio atsilikimą.
Kad sėja netaptų loterija arba meile be atsako
Kuo gi skiriasi sertifikuota ir nesertifikuota sėkla? Pirmiausia, tai nėra vien sėklą lydinčių dokumentų klausimas. Esminis skirtumas yra labai konkrečios sėklos savybės, kurios lems, kiek mums reikės investuoti laiko, ruošiantis sėjai, prižiūrint augalus ir kuria dalimi mūsų užaugintas derlius atitiks mūsų lūkesčius. Pavyzdžiui, iš parduotuvėje nusipirkto pomidoro sėklų užaugintas derlius gali būti visiškai nepanašus į tą pomidorą, kurį jie naudojo sėklai – skirsis ne tik išvaizda, bet ir skoninės savybės. Iš puikių savo užaugintų pomidorų subrandinę sėklas ir padovanoję jų kaimynui, irgi galime jį smarkiai nuvilti.
Atkreiptinas dėmesys, kad daržovių sėklinė medžiaga mūsų šalyje netgi nėra ruošiama. Hibridinė sėkla yra vienų metų sėkla, kuri antrais metais nebeturi perspektyvų. Tas pats pasakytina ir apie žemės ūkio veiklai skirtus hibridus – kukurūzus, rugius, rapsus. Jei ūkininkas sės savo ūkyje užaugintus hibridinių veislių grūdus, tai jis negalės tikėtis tokių pačių rezultatų, kaip augindamas grūdus iš savo paties užsiaugintų sėklų – derliaus nuostoliai gali siekti iki 50–80 proc.
Selekcininkai teigia, kad po trejų metų augalo veislė tampa jautresnė egzogeniniams veiksniams (ligoms, šalčiams, sausros ir pan.), o praėjus penkeriems metams ji netenka net iki 10 proc. savo genetinio potencialo. Jei ta pati, savo paties ūkyje ruošiama sėkla naudojama ir toliau, tai lemia ir didesnes ūkininkų veiklos sąnaudas, ir prastesnę derliaus kokybę. Galėtume šį procesą palyginti su žmogumi: senstant sveikata prastėja, prireikia daugiau vaistų ar dėmesio profilaktikai, dažniau kreipiamės į gydytojus. Augalininkystės atveju, senstant sėklai, tenka daugiau investuoti ne tik į augalų apsaugą, bet ir į mikroelementus, trąšas, o tai reikštų, kad žengiame žingsnį atgal – tolyn nuo ambicingų žalumo tikslų. Ir, priešingai, augindami sėjai naudojamos sertifikuotos sėklos dalį, taptume ir žalesni, ir konkurencingesni – tai būtų naudinga visam Lietuvos žemės ūkio sektoriui.
Kai kurie ūkininkai aiškina, kad sertifikuotos sėklos ruošiamos lygiai taip pat, kaip ir ūkio būdu kaip jų pačių ruošiama sėkline medžiaga. Tiesos tokiame teiginyje rastume, bet tik iš dalies. Iš esmės visų kategorijų sėklų paruošimo ir naudojimo procesas nesiskiria: jos džiovinamos, valomos, beicuojamos, pakuojamos, o tada sėjamos. Vienas esminių skirtumų yra tas, kad sertifikuotos sėklos yra „jaunesnės“, skaičiuojant laikotarpį nuo jų etapo selekcijos laboratorijose, kur selekcininkas įvairiais būdais išbando veislę, įvertina rezultatą pagal įvairius rodiklius.
Nuo laboratorijos iki džiuginančio derliaus
Sėklos paprastai skirstomos pagal 5 kategorijas: pirmoji – laboratoriniu būdu dauginta sėkla, antroji – superelitinė sėkla, trečioji – elitinė, ketvirtoji ir penktoji – C1 bei C2 kategorijų sėklinė žaliava. Viskas prasideda selekcininkų laboratorijose – čia gaunami nedideli kiekiai, kurie keliauja į laukus kaip superelitinės sėklos gamybai, o iš superelitinės sėklos gaunama elitinė kategorija jau paskleidžiama plačiau po pasaulį tos veislės būsimiems atstovams, kurie padaugina C1 ar C2 iki rinkai reikalingo poreikio.
Veislės sukūrimas nuo pirminės atrankos iki superelitinės sėklos užtrunka 10–16 metų. Pradžioje tai yra labai nedidelis superelitinės sėklos kiekis, pradinė dauginimo medžiaga, kuri per keletą derliaus sezonų užauginama iki komercinės C2 sėklos – ji sertifikuojama ir parduodama ūkininkams. Iš C2 užauginta C3 dar vadinama ūkine sėkla, nors iš tiesų tai yra grūdai, kurie neturi jų sėklines savybes patvirtinančių dokumentų. Jei tokie grūdai pardavinėjami kaip sėkla, o ne tiesiog grūdai, toks pardavėjas gali sulaukti Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) įspėjimo ar net griežtesnių sankcijų.
Sertifikuotų daržovių – pomidorų, agurkų, kopūstų, morkų ar salotų – ir grūdų – javų ar rapsų –sėklų paruošimas rinkai yra analogiškas. Be to, kadangi daržovių sėklos yra hibridinės, pats ūkis ar mėgėjas daržininkas jų pasidauginti negali, nes, kad ir kaip norėtų, jis vis tiek negaus norimo rezultato. Vadinamasis hibridas yra pirmos kartos augalas su geriausiomis norimomis mamos ir tėčio linijos savybėmis. Tokia sėkla gaunama atrankiniu būdu kryžminant augalus. Tačiau jei bandysime sėti savo užauginto hibrido sėklą, rezultatas gali būti neprognozuojamas ir netgi nuliūdinti. Pomidorų atveju, pavyzdžiui, gali skirtis spalva, dydis, skonis, forma.
Tiek daržovių sėklų, tiek ir grūdų atveju, renkantis savo pačių pasiruoštas nesertifikuotas sėklas ar jas įsigyjant iš pardavėjų, neturėsi kam pasiskųsti gavęs prastą rezultatą. Tarkime, tokios sėklos didžiąja dalimi gali būti netgi nedaigios. Neatsitiktinai sertifikuotos sėklinės medžiagos tiekėjas mūsų šalyje turi būti atestuotas Lietuvoje. Norint pateikti rinkai sertifikuotą sėklą, pirmą turime dokumentais pagrįsti pirminės žaliavos įsigijimą, ar tai atitinka reikalavimus, tada atlikti lauko aprobacijas, kurių metu įvertinama, ar laukai atitinka nustatytus kokybinius reikalavimus, nukūlus deklaruoti gautą derlių ir sertifikuoti pagamintas partijas, kurios turi atitikti daigumo, švarumo ir drėgnumo kriterijus.
Neskaičiuosi – naudos nepamatuosi
Švedų ūkininkai teigia, kad auginimo išlaidos sėjant vadinamąją C3 ar C4, arba ūkinę nesertifikuotą sėklą, yra iki 10–15 proc. didesnės nei auginant grūdus iš C2 (trejų metų amžiaus) sertifikuotos sėklos. Užauginti sveiką sėklą ūkio būdu reikia tinkamų priešsėlių, didesnių kalio ir fosforo trąšų normų, mažesnių sėjos normų, labiau užtikrintos augalų apsaugos, darbymečiu tenka atsakomybė pirmiausia pasirūpinti derliaus nuėmimu. To tarpu ūkiai, perkantys C2 sėklą, pradžioje sumoka daugiau, tačiau galiausiai vis tiek išlošia, ir tai nėra vien tik pajamos iš derliaus.
Esu asmeniškai detaliai apskaičiavęs sertifikuotos sėklos pridėtinę vertę ir apie tai kalbu susitikimuose su ūkininkais. Nors palyginus sertifikuotą (apie 370 Eur už toną) ir savo ūkyje ruoštą sėklą (apie 250 Eur už toną), pirmosios kaina atrodo gerokai didesnė, tačiau ūkyje ruoštos sėklos atveju, įvertinę dar papildomas ūkininko išlaidas selekciniam mokesčiui (2,6 Eur/ha, arba 11,7 Eur/t), papildomą subsidiją 70 Eur/t, galutinė sertifikuotos sėklos kaina yra 50–70 Eur/t arba 10–15 Eur užsėtam hektarui (sėjant vidutiniškai 4,5 ha/t). Be papildomo derliaus priedo naudojant C2 kategorijos sėklas, ūkiai, ypač rudens sezonu, sutaupytų ir paties brangiausio ištekliaus – laiko, kurį gali panaudoti kitiems darbams. Kodėl ši formulė neatrodo įtikinama mūsų ūkininkams?
Kita vertus, daugiau žalumo žemės ūkyje nėra vien tik trąšų ar pesticidų mažinimo programos ar ekologinių ūkių sektoriaus plėtra. Tvaresni galėtume būti ir investuodami į sertifikuotas sėklas. Deja, nors naujo derliaus sėjos rūpesčių etapas įsibėgėjo, šiandien lieka neaišku, ar nuo šių metų rudens ūkininkai vis dar galės į savo veiklos planus įskaičiuoti išmoką už plotus, apsėtus sertifikuota sėkla. Todėl visus, pradedant ūkininkais ir baigiant politikais, kviesčiau: įvertinkime savo tikslus ir iššūkius, galvokime, skaičiuokime – tada bus aišku, ką ir kodėl turėtume rinktis.
