Kadangi žiemom dalis erkių ir baltasparnių mano šiltnamyje neiššąla per žiemą, nutariau dezinfekuoti siera. Sudeginom, gerai išvėdinom. Po kelių dienų perkėliau paletes su daigais iš kambario į šiltnamį. Aišku, jis šildomas. Ryte atėjusi vėl pajaučiau nestiprų sieros kvapą. Ir – o siaube – mano daigai dauguma papilkėjusiais, nusvirusiais skilčlapiais.
Supanikavau. Tiesiog nežinojau kas yra, už ko griebtis. Pirmiausia mintis, šovusi į galvą – apšalo. Bet kodėl ne visi, o toje pačioje paletėj pasirinktinai pagal veisles. Be to, nebuvo nukritusi temperatūra. Tada prisiminiau tą sieros kvapą.
Ėmiau galvoti iš kur jis gali sklisti. Viskas vyko žaibiškai – per kelias minutes galvoje pralėkė daugybė minčių. Apžiūrėjau visą šiltnamį ir radau – prie krosnies, ant plytelės, prilipę keli gabalėliai išsilydžiusios sieros. Krosniai kaistant, ji toliau garavo. Aišku, kuo greičiau viską pašalinau. O ką daryti su augalais?
Prarasti jau nebeturėjau ko. Žinojau, kad blogiausiu atveju teks sėti iš naujo, bet puoliau gelbėti. Visas paletes paliejau mielių raugu. Paskui nupurškiau augimo reguliatoriumi, o dar po poros dienų, paliejau bio humusu. Gal pora savaičių mano daigai svarstė ką daryti – mirti ar gyventi, o aš per dieną po kelis kartus vis su viltimi juos stebėjau. Ir – bingo! Žinoma, kai kurie žuvo, bet tie, kurie išgyveno, puolė augti stebėtinai gražiai. Apdegę lapeliai nudžiūvo ir nubyrėjo, o nauji augo sveiki. Tik keli paprikų daigai tapo margalapiais. Labiausiai džiugina gražiai besivystančios, stiprios šaknys. Tai leidžia tikėtis sulaukti ir stiprių augalų.
