Tačiau sužinoję, kad geram grūdinių kultūrų derliui ir jo kokybei pasiekti yra pasitelkiami mikroelementai arba mikroelementinės trąšos, suklūstame: tai ką, ir vėl valgysime maistą su chemija? Tokia reakcija labiausiai būdinga miesto žmonėms, kuriems augalininkystė yra tolimas ir svetimas pasaulis arba jų supratimas apie žemdirbystę iš esmės pagrįstas tikrovės neatitinkančiais mitais, rašoma pranešime.

Kas yra ir kas nėra „chemija“

Belieka tik spėlioti, kas skatina su logika prasilenkiančius samprotavimus. Neatmestina, kad juos puoselėti padeda net ir iš aukščiausių Europos Sąjungos politikos bastionų aidintys lozungai: neįsigilinus į juos nesunku apsigauti. Pavyzdžiui, nuo pernai turime iš pažiūros gražią strategiją „Nuo lauko iki stalo“, kuria išsakytas siekis iki 2030 metų sumažinti priklausomybę nuo cheminių pesticidų, trąšų ir antibiotikų. Pagal šią strategiją trąšų kiekį turėtume sumažinti 50 proc. Tad ne vienam galėtų pasirodyti, kad į šią kategoriją patenka net ir mikroelementai, kurių pavadinimus juk randame periodinėje elementų – dar vadinamoje Mendelejevo – lentelėje.

Pradėjus kalbėti apie chemiją, galime nueiti labai toli. Tarkime, daugelis esame girdėję, kad žmogaus organizmas yra ištisa cheminė laboratorija. Bet ar kai savo kraujo sudėčiai pagerinti vartojame geležies preparatus, vertiname tai kaip cheminę intervenciją? Anksčiau kaime bobutės duodavo vaikams palaižyti surūdijusių vinių ir joms niekada neateidavo į galvą mintis apie chemijos žalą. Panašiai turėtume vertinti ir patogesnius vartoti, geriau įsisavinamus bei dozuojamus vaistinėse parduodamus papildus ar augalams skirtus cinko mangano, molibdeno, vario ar boro turinčius mikroelementų produktus. Logika čia irgi ta pati: norime, kad vaikas augtų sveikas – duodame jam vitaminų ir mikroelementų, panašiai elgiamės ir augalų sveikatos labui. O juk apie tokį tikslą kalbama ir „Nuo lauko iki stalo“ strategijoje: Europos maisto produktai turi išlikti saugūs, maistingi ir aukštos kokybės.

Tad tiesa yra ta, kad augalams skirti mikroelementai nėra cheminėms priemonėms priskiriami produktai, o šiuo metu tiekėjai pateikia net ir ekologiniams ūkiams registruotus mikroelementus. Kitaip sakant, ekologija ir mikroelementai nėra vienas kitam prieštaringos sąvokos.

Rasa Juodviršienė, UAB „Scandagra“ produkto vadybininkė
Foto: Organizacijos archyvas

(Ne)matoma derliaus pusė

Mikroelementines trąšas ūkininkai dažnai prisimena prispyrus bėdai: ar neišvalytais purkštuvais nupurškė kitą kultūrą ir ją bando atgaivinti, ar esant nepalankioms augimo sąlygoms sulėtėja augalų vystymasis. Šiuos sprendimus dažnai lydi sėkmės istorijos. Kur kas veiksmingesnių derliaus bei ekonominių rezultatų pasiekiama mikroelementų produktus naudojant prevenciškai. Kita vertus, ne visada šis rezultatas matomas pasėlių lauke plika akimi, nors ir labai to norėtume. Ką, pavyzdžiui, reiškia 20 proc. išaugęs lapų plotas? Skamba įspūdingai, o natūroje tai viso labo – tik prie vieno kviečio lapo centimetro prisidedantys du papildomi milimetrai.

Mikroelementų pavadinimas jau savaime ženklina tai, kas sunkiai įžvelgiama. Ne taip paprasta pastebėti ir jų poveikį. Ar galėtumėte, pažvelgę į žmogų, pasakyti, kad jo organizmui, tarkime, trūksta vitamino D ar cinko? Vargu. Mikroelementų poveikis ar jų trūkumas taip pat siejamas su nematoma derliaus puse. Tarkime, jei mikroelementų trūkumą javų lauke bandytų užfiksuoti fotografas, tai jis turėtų tai atlikti per itin trumpą laiko tarpą, nes vėliau šis trūkumas lems augalų būklės visumą – augalas nebeįsisavins maistinių medžiagų, lėčiau vystysis, jį ims pulti ligos, pasireikš chlorozė, arba spalvos pašviesėjimas ir vešlumo stygius – šį pokytį galėtume stebėti akimi, bet ir tai bus ryšku tik tada, jei šalia turėsime pakankamai mikroelementų turintį javų lauką.

Paradoksalu, bet mikroelementų trūkumą augalams galėsime įtarti tik prasidėjus didesnėms bėdoms. Lygiai tas pats gali nutikti žmogui: galbūt pablykš veidas, jis greičiau pavargs, apims nuovargis, sumažės organizmo atsparumas, suprastės darbo rezultatai. Tačiau abiem atvejais tik išsamesni mokslo tiriamieji darbai, konkretaus žmogaus organizmo ar dirvos tyrimai padėtų suprasti, kas vyksta.

Mikroelementai iškeliauja iš dirvos

Kartais ekologiško gyvenimo šalininkai klausia: o kas gi nutiko lietuviškai dirvai, kad jai reikia mikroelementų – juk ne dykumų krašte gyvename, tai ar nepakaktų tiesiog tręšti laukų organinėmis trąšomis ir iš jų augalams gauti visko, ko jiems reikia. Atsakyti į šiuos klausimus vienareikšmiškai negalėtume. Pavyzdžiui, norint, kad žemdirbystės veikla galėtum užsidirbti, išlikti konkurencingas pasaulinėje rinkoje, tenka rinktis intensyvios augalininkystės technologijas, iš to paties dirbamos žemės ploto gaunant didesnį derlių. Kuo didesnis derlius – tuo daugiau iš dirvos mikroelementų paima augalai, o naujam derliui reikalingų maisto medžiagų sumažėja.

Tebėra gajus mitas, kad gamtoje augalai visais atvejais turi visko, ko jiems reikia. Vis dėlto tiesa yra ta, kad skirtinguose šalies regionuose dirvožemis pasižymi skirtingu atskirų mikroelementų kiekiu – vienose vietovėse, pavyzdžiui, labiausiai trūksta boro, kitose – vario ar kitų mikroelementų. Tad norint sudaryti optimalias pasėlių augimo sąlygas, ne vienu atveju prireikia žmogaus įsikišimo. Siekiant išsiaiškinti dirvos sudėtį, atliekami laboratoriniai tyrimai, kartais diegiamos tikslaus ūkininkavimo sistemos – tai padeda priimti teisingus sprendimus.

Su efektyvumo siekiu siejama ir selekcija – kuriamos ir auginamos augalų veislės, kurioms galima pritaikyti intensyvesnes auginimo technologijas. O jeigu norime per sinergiją pasiekti planuotą gerą derlių, mikroelementai bus raktas augalo sveikai fiziologijai palaikyti, jie augalui suteiks reikalingos energijos, kuri padės jam be didesnių bėdų išgyventi nepalankiomis sąlygomis.

Organinės trąšos, deja, irgi nėra tikrasis mikroelementų šaltinis, jos tėra tarsi pagalba augalui pasisavinti mikroelementus, kurių augalui reikia atitinkamose augimo stadijose. Šių mikroelementų poveikio efektas yra spartesnis azoto pasisavinimas, greitesnė augalų regeneracija ar aktyvesnė šaknų sistema.

Mitai apie augalams skirtų mikroelementus mieste ir kaime, beje, skiriasi. Pavyzdžiui, atsargūs ūkininkai kartais sako, kad mikroelementų teigiamas poveikis augalams nėra įrodytas. Tačiau iš tiesų užtektų atsiversti 1964 m. agronomijos pagrindų vadovėlį, kur kalbama apie penkias svarbias augalų maisto medžiagas, o jei tiksliau – apie mikroelementus. Su metais jų sąrašas ilgėjo, o jų nauda mokslo tyrimais buvo patikimai įrodyta.

Mokėsime brangiau, o klimatas keisis kaip ir keitęsis?

Nuo pat strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ pasirodymo pradžios keliamas ir dar vienas klausimas: ar negalėtume visoje Europoje šiek tiek sumažinti intensyvaus ūkininkavimo tikslus Žaliojo kurso, tvarumo ir biologinės įvairovės labui? Šalia šio klausimo užduokime sau kitų svarbių klausimų, kurie būtų ne tokie skambūs, bet arčiau kasdienių mūsų visų poreikių, „arčiau kūno“. Ar esame pasiruošę mokėti brangiau už maistą, užaugintą ne tokiais efektyviais būdais? Ar mums patinka žinios apie brangstančius maisto produktus? Jei nesubalansavę visų rizikos veiksnių Europos Sąjungoje pereisime prie ekstensyvios žemdirbystės, ar nenutiks taip, kad už ES ribų bus ūkininkaujama dar intensyviau ir, siekiant didesnių dirbamos žemės plotų, dargi masiškai kertami miškai ir taip tik spartinama klimato kaita? Ar esame tam pasirengę?

Vietoje atsakymų į šiuos nepatogius klausimus verčiau norėčiau pasidžiaugti mūsų šalies žemės ūkio laimėjimais ir Lietuvos ūkininkų atsparumu netgi esant diskriminuojančioms išmokų sąlygoms, palyginti su jų kolegomis kitose Europos sąjungos šalyse. Jau vien pastarieji penkeri metai buvo kardinalių pokyčių laikotarpis. Kad ir kaip būtų nelengva, žaliasis ūkininkavimas įgauna vis didesnį pagreitį Europoje ir Lietuvoje, o mikroelementai stipriai prisideda prie šios tendencijos. Tarkime, huminės, fulvinės ir amino rūgštys (dar vadinamos biostimuliatoriais) žemės ūkyje jau nebėra naujiena, tačiau gamintojai pateikia vis kokybiškesnių produktų, jų gamybos procesai jau išties smarkiai kitoniški.

Mūsų šalyje auga organinių trąšų populiarumas, o paskui jį stiprėja ir mikroelementų naudojimo praktika. Manau, Lietuvos rinka irgi, sezonas po sezono, išmoks atsirinkti patikimus mikroelementų tiekėjus, siūlančius tarptautinį pripažinimą pelniusių gamintojų mikroelementus.