Svarbios yra visos sudedamosios dalys, bet pačios gyvybingiausios visgi yra organinės medžiagos. Jas iš esmės sudaro humusas, taip pat gyvūnų bei augalų liekanos, gyvos augalų šaknys ir gyvi organizmai, rašo delfi.lv.

Dirvožemyje tarpstantys organizmai – tai grybai, bakterijos, sliekai, aktinomicetai, dumbliai, nematodai, vienaląsčiai organizmai ir kt.

Įdomu tai, kad vienui vienintelėje žemės saujoje gyvena daugiau gyvų organizmų negu žmonių visoje mūsų planetoje. Argi tai ne įrodo, koks svarbus vaidmuo tenka šiems miniatiūriniams sutvėrimams?

Štai šie mažučiai mikroorganizmais vadinami sutvėrimai gerina dirvožemio struktūrą, todėl iš esmės lemia augalų augimą ir vystymąsi, nes dalyvauja aprūpinimo būtinosiomis maistinėmis medžiagomis procesuose ir veiksmingai stimuliuoja imunitetą nuo ligų bei kenkėjų.

Dirvožemyje nuolatos vyksta kuo įvairiausi procesai, todėl jisai pastoviai keičiasi. Natūralioje aplinkoje, pavyzdžiui, miške, ypač tokiame, kuriam leidžiama augti savaime, kuris neretinamas ir kitaip nekoreguojamas, dirvožemis tolydžio gerėja, kadangi į jį patenka medžių ir krūmų metami lapai, taip pat augalų ir žolių dalys, ir visa tai apdoroja dirvoje bei jos paviršiuje gyvenantys organizmai. Štai kaip konkrečioje terpėje augantys augalai aprūpinami būtinosiomis medžiagomis, užtikrinančiomis gyvybinių procesų tęstinumą. Natūralioje terpėje vyksta nuolatinė įvairių gyvybės formų sąveika, kuri, nors nėra paprasta, labiausiai pasiteisina, kai vyksta be žmogaus įsikišimo. Išsamiau apie miškuose vykstantį augalų bendradarbiavimą galima pasiskaityti įtraukiančioje Peterio Wohllebeno knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“.

Vis dėlto kišantis į natūralius gamtos procesus, tarkim, sugrėbiant sode lapus ar pjaunant žolę, augalai netenka natūralių trąšų. Štai kodėl būtent mes privalome prisiimti atsakomybę už tolesnį nuosavuose sklypuose augančių augalų gyvenimą ir pagelbėti augalams vykdant derlingumą užtikrinančius procesus. Paprasčiau tariant, tik mes galime pasirūpinti, kad mums priklausančio sodo žemė būtų sveika ir derlinga. Minėtina, kad kambariniams augalams dirvos kokybė ypač svarbi, kadangi šie augalai nuo natūralios savo aplinkos atskirti daug labiau nei augantys lauke.

Įveisdami sodą paprastai stengiamės, kad jame augtų tie augalai, kurie mums patinka. Tik retas kuris ima kankinti save klausimu, kokia gi vis tik sodo žemė ir kam ji tinkama.

Žinoma, šiais laikais, kai dirvožemio mišinių ir substratų asortimentas kuo plačiausias, galima net ir smėlį pakeisti augalams tinkama dirva. Pavyzdžiui, užsigeidus kad ir Jūrmaloje, kur dirvožemis itin smėlingas, įsiveisti krūminių mėlynių, teks nusipirkit rūgščių durpių (maždaug 4,5 pH), iškasti duobę (metro skersmens ir 70 centimetrų gylio), įberti į ją durpių (sumaišytų su nedideliu kiekiu komposto) ir tik tada sodinti augalus.

Būtent tokiu būdu mes patys, savarankiškai sukuriame išsirinktiems augalams tinkamą terpę, kurioje jie puikiai jaučiasi ir veda gardžius vaisius. Deja, jei originali dirva smėlinga, sklype ir toliau dominuos smėlis, maistines medžiagas išsekinantis daug sparčiau nei kitos dirvos rūšys. Štai kodėl smėlingos dirvos reikalauja ypatingos priežiūros, sumanumo ir kantrybės. Tik laiko klausimas, kada – po kelių metų – dėl gruntinių vandenų poveikio ir kitų aplinkybių smėlis susimaišys su atvežtinėmis durpėmis ir dalį jų pasiglemš.

Gera žinia nebent ta, kad šis procesas ganėtinai lėtas, be to, augalai palaipsniui prisitaiko prie neįprastų sąlygų. Vis dėlto norint, kad jų derlingumas nesumenktų, teks vėl ir vėl pildyti dirvą durpėmis.