Čia pateiksime pagrindinius šio darbo principus. Detaliau galite paskaityti čia.
Atidžiai pažiūrėję į medį, patyrę sodininkai suprato, kokia turi būti vainiko forma, kad:
visos šakos gautų pakankamai šviesos (nebūtų kitų šakų šešėlyje);
gerai vėdintųsi (kad nesivystytų įvairios ligos);
medis galėtų visiškai išmaitinti užsimezgusius vaisius.
Dėl visų šių priežasčių vaismedžio vainiką būtina šiek tiek pakoreguoti, pašalinti nereikalingas šakas, tarp kurių gali būti sausų, ligotų, pažeistų, nežydinčių ir netaisyklingų (tarp jų ir vilkaūglių). Štai ir visas sprendimas. Ir dabar tokiu būdu sodininkai atlieka ligų profilaktiką ir tuo pačiu atjaunina medžius, juos pagražindami, rašo ogorodniki.com.
Taip, taip, vaismedžių genėjimo „šalutinis“ poveikis – estetinis vaizdas. Beje, šis faktas gali padėti jums formuojant karūną, jeigu dėl nepatyrimo dar ne visai suprantate, ką reikia pašalinti. Po genėjimo šakos turi suformuoti gražų skeletą, kuris iš visų pusių atrodo harmoningai. Patyrę sodininkai iškart mato, kur medis augs, augindami jaunas šakas. Ir genėjimą jie atlieka atsižvelgdami į potencialų ūglių augimą, vaizduotėje iki galo nupiešdami būsimo vainiko paveikslą.
Kaip matote, toks iš pirmo žvilgsnio paprastas ir nepretenzingas darbas iš tikrųjų yra labai kūrybiškas užsiėmimas. Gali pasijausti skulptoriumi, kuris įsitraukęs dirba su gyva medžiaga. Tam tereikia išmokti medžių genėjimo paslapčių. Beje, be grožio ir harmonijos, jūsų darbas bus maloniai apdovanotas – gausiai užderėjusiais ir skaniais vaisiais. Koks puikus užsiėmimas, ta sodininkystė, tiesa?
Genėjimo rūšys
1. Formuojanti. Jos tikslas – suteikti vainikui tam tikrą formą, kuri ne tik leis gerai apšviesti visas šakas, bet ir apribos medžio augimą (tai neretai daroma su aukštaūgiais vaismedžiais).
2. Atjauninanti. Toks genėjimas leidžia atjauninti santykinai seniai augantį medį, sulaukti naujų šakų ir tuo pačiu padidinti derlingumą. Toks genėjimas dar vadinamas atstatomuoju, kadangi jis taip pat suteikia galimybę pataisyti vainiko defektus ir išgydyti pažeistas medžių vietas. Toks genėjimas stimuliuoja naujų ūglių augimą.
3. Sanitarinis. Jo metu pašalinamos ligotos ir pažeistos šakos, taip pat ir sausos šakos bei vilkaūgliai. Be to, sanitarinis genėjimas taikomas ir tuomet, kai reikia pašalinti senas ir aplūžusias šakas, kurios gali kelti pavojų žmogui.
4. Palaikantis (reguliuojantis). Jis atliekamas kasmet, nes taip palaikoma vainiko forma ir mažinamas tankumas. Tai nedidelis ir nesunkus darbas, su taisyklingai suformuotu medžiu atliekamas kiekvieną sezoną.
Genėjimo būdai
1. Retinimas. Jis taikomas kai reikia mažinti šakų tankį ir suteikti vainikui galimybę vėdintis. Tokiu atveju ūgliai visiškai pašalinami (iki pagrindo).
2. Trumpinimas. Šis būdas taikomas siekiant pažadinti pumpurus, kurie yra po genėjimo linija. Trumpinimas atliekamas:
jauniems medžiams, kad susiformuotų taisyklingos ir tvirtos šakos, kurios vėliau virs vainiko skeletu;
brandiems medžiams, siekiant juos atjauninti (suaktyvinamas naujų ūglių augimas);
siekiant apriboti medžio augimą aukštyn ir stimuliuoti šoninių ūglių augimą, taip pat skatinti žiedinių pumpurų atsiradimą ir geresnį nokstančių vaisių aprūpinimą maistu;
siekiant pakeisti šakos augimo kryptį (jeigu ji auga į vidų, kamieno link).
Bendros pavasarinio medžių genėjimo taisyklės
Tam tikrais atvejais pavasarinis genėjimas laikomas prioritetiniu, kadangi po jo jau nebūna šalčių, galinčių pažeisti šakas jų nukirpimo vietoje (kur yra atviri audiniai).
1. Pagrindinė taisyklė, kurią sodininkai laiko aksioma – genėjimą būtina atlikti dar prieš pradedant judėti medžio sultims. Kai medžiai dar neišėję iš ramybės būsenos ir pagrindinės medžiagos sutelktos šaknyse ir medžio pagrinde. Tačiau kai kurie specialistai tvirtina, kad pavasarinį genėjimą galima atlikti ir vos pradėjus judėti sultims, nes tai skatins greitesnį žaizdų užgijimą. Svarbiausia suspėti iki pumpurų pasirodymo.
2. Genėjimą pageidautina atlikti kasmet. Tai leidžia laiku pašalinti nereikalingas šakas ir palaikyti reikiamą vainiko formą. Jeigu medžio neapgenėsite laiku, paskui teks nupjauti storesnes šakas, o jų žaizdos gis lėčiau ir prasčiau. Be to, nereikalingiems ūgliams atiteks dalis maitinimo, kurį geriau nukreipti į pagrindinių šakų ir vaisių vystymąsi.
3. Medžiams genėti tinkamas tik švarus ir aštrus instrumentas, o visas šakų pjovimo vietas būtina papildomai apdoroti sodo peiliu.
4. Retindami karūną iš pradžių pašalinkite ligotas ir išsausėjusias šakas, o vėliau imkitės tų, kurios auga netaisyklingai (netinkamas kampas, ne ta vieta ir t. t.).
5. Šakas karpyti būtina prie pat pagrindo, kad neliktų galiukų, kuriuose dėl prasto gijimo gali atsiverti drevių.
6. Genint medžius negalima palikti išsišakojimų – dviejų iš vienos vietos augančių ūglių. Kitokiu atveju ateityje gali kilti šakos lūžimo dėl vaisių svorio pavojus.
7. Žemesnės eilės šakos visada turi būti labiau išsivysčiusios. Jei aukštesnės eilės šaka ne ką mažiau išsivysčiusi nei ta, iš kurios ji išeina, jos augimą patartina pristabdyti. Tokiu atveju būtina tokią šaką patrumpinti, t. y. ją nusilpninti.
8. Jei norite išvengti sausų kelmelių susiformavimo ant medžių, atlikdami jauninamąjį augalo karpymą šakas pjaukite taip, kad šalia pjovimo vietos būtų palikti augantys šoniniai ūgliai (tada pjovimo vieta jiems augant išnyks).
9. Vienmečiai ūgliai pjaunami taip, kad viršutinis liktų išorinis pumpuras. Iš jo išaugs ūglis, kuris bus nukreiptas nuo kamieno ar skeletinės šakos. Jei vis tik medžio karūna kiek nusvirusi, genima iki vidinio pumpuro, tokiu būdu reguliuojant karūnos formą.
10. Jei per metus šakos paauga nepakankamai, vertėtų atlikti drastiškesnį genėjimą, stimuliuojant ūglių ilgėjimo intensyvumą.
