Apie tai kalbame laidoje Delfi Tema.

„Augindami šilauogės krūmus mes pavasarį juos persodiname į didesnį vazoną ir apkarpome. Tada augalas rudenį būna sveikas, lapai žali ir jį galima sodinti į dirvą. Jei lapai raudoni, tai reiškia, kad jo augimas sustojo, nes jam trūksta vandens arba trąšų. Tačiau negalima piktnaudžiauti tręšimu. Azotines trąšas krūmas turi įsisavinti iki Joninių“, – dėlioja Gediminas Cijūnaitis, gediminosodai.lt savininkas.

Jis sako, kad šilauogei svarbu, jog susiformuotų geras šaknynas. Tada ji gerai dera. To pasiekiama po pasodinimo nukirpus 30 proc. krūmo. Sodinant rudenį, kai augalas jau nustojo augti, galima tą padaryti pavasarį. Mėgėjai dažnai gaili sodinuko, nori kuo greitesnio derliaus ir šito darbo dažnai nepadaro.

„Mes norime greitos grąžos ir didesnio derliaus, dėl to kai kas vengia kirpti. Jei jūs pasodinę nukirpsite krūmą, tais metais turėsite tik saują uogų, bet kitais metais kilogramą. Jei jūsų kaimynas nekirps, turės dvi saujas, o po metų tris ar keturias saujas. Augalas atsidėkos tam, kuris nevertė augti, o leido sustiprėti“, – dėlioja G. Cijūnaitis.

Jis pabrėžia, kad nutinka taip, jog šilauogė per daug dera. Ji per daug energijos atiduoda uogoms ir neaugina pakaitinių ūglių. Tada krūmą gali išgelbėti drastiška kirpimas, kai paliekama tik 20 proc. augalo. Tai išprovokuoja viso krūmo augimą ir jis atsidėkoja derliumi. Pats augalas būna derlingas apie 30 metų, tad prarasti derliaus metai didesnės žalos jam nepadaro.

Mėlynės ar šilauogės?
Foto: DELFI

Kitas darbas, kurį būtina atlikti prieš sodinant – krūmą ištraukus iš vazono ir įpjauti šaknis. To reiia, kad prasidėtų regeneracija ir jos pradėtų plėstis.

Pasak G. Cijūnaičio, pagrindinė klaida – žmonės uogą pasodina per giliai. Nusipirkus krūmą nereikia skubėti sodinti. Geriau paruošti duobę, pripilti durpės, jas sutrambuoti ir palaukti bent savaitę, kad susėstų. Pasodinus šviežiai gali būti, kad po metų uoga atsidurs duobėje. Atsiras puvinys ir uoga gali žūti. Jei atsiras duobutė, joje kaupsis vanduo ir augalas žus. Šių klaidų svarbu išvengti. Jei taip nutiko, geriau šilauogę persodinti, nes pats krūmas nėra reiklus ir lepus, neturi specifinių ligų. Svarbu, kad būtų rūgšti dirva ir pakankamai drėgmės.

Šilauogės sodinamos kas metrą. Jei yra erdvės, atstumai gali būti pusantro ar du metrai.