Norint pasakyti, kurie iš jų teisūs, verta atsižvelgti į abiejų variantų pliusus ir minusus.
Sukastas apskritimas
Tie, kurie laikosi nuomonės, kad žemę sukasti reikia, vaismedžius apkasa, aplink kamienus suformuodami perkastos dirvos apskritimą, iš kurio vasarą ravi piktžoles. Taip jie elgiasi visada – metai iš metų.
Pliusai:
1. Žūva kenkėjai. Daugelis kenkėjų, kaip žinia, žiemoja dirvoje. Jei rudenį žemė sukasama apverčiant kastuvu užkabintą sluoksnį, daugelis kenkėjų lervų žiemą sušąla.
2. Atsiranda papildoma vieta augalams sodinti. Aplink vaismedžių kamienus suformuotuose perkastos dirvos apskritimuose galima auginti šešėlius mėgstančias gėles ir net daržoves.
Minusai:
1. Žūva naudingi vabzdžiai.
2. Pažeidžiamos šaknys. Didžioji dalis smulkiųjų daugelio medžių ir krūmų šaknų, per kurias iš dirvos pasisavinamas vanduo ir maistinės medžiagos, išsiraizgiusios 30–40 centimetrų gylyje. Kasant žemę aplink medžio kamieną, kastuvu pažeidžiama arba nukertama daugiau nei pusė tokių šaknų.
3. Sumažėja atsparumas šalčiui. Perkasta žemė įšąla kur kas giliau nei ta, prie kurios kastuvas neprisilietė. Šaltis gali numarinti šaknis, o jeigu taip nutiks, medis nunyks.
4. Prastėja dirvos kokybė. Kiekvienais metais aplink medį sukasama žemė ilgainiui virsta dulkėmis ir po lietaus arba palaisčius vis labiau suzmenka, todėl su laiku šaknims ima stigti deguonies.
Palikta želti žolė
Šiuo atveju po medžiais paliekama pievų žolė arba užsėjama veja.
Pliusai:
1. Tolydžio gerėja dirvos kokybė. Jei žemė paliekama ramybėje, medžių šaknys ir sliekai pasirūpina ypatinga jos struktūra: dirva tampa puri, akyta. Tokia žemė pralaidesnė ir drėgmei, ir orui.
2. Medžiai gauna trąšų. Kiekvieną rudenį nunykstanti žolė palaipsniui supūva, todėl medis gauna papildomų organinių medžiagų.
3. Augalai lengviau peržiemoja. Po medžiais auganti žolė papildomai apsaugo šaknis nuo šalčio, be to, kai dirvos paviršiuje velėna, daug lėčiau pasišalina giliau susikaupusi šiluma. Tai ypač pageidautina, jeigu žiema pasitaiko be sniego.
4. Netenka atlikti dar vieno fizinių jėgų reikalaujančio darbo. Apskritimų aplink medžius sukasimas ir ravėjimas – viena iš nemaloniausių ir labiausiai varginančių užduočių. Jeigu po medžiais augs žolė, jų automatiškai neliks.
5. Prasiplečia poilsio zona. Jei po medžiu lygi pievelė, ant jos galima pasistatyti kėdę. Kam gi nesinori atsipūsti medžio šešėlyje karštą vasaros dieną?
Minusai:
1. Išgyvena kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Neliečiamoje dirvoje kuo puikiausiai peržiemoja kenkėjai ir ligų sukėlėjai, todėl pavasarį medžius reikia apdoroti chemikalais. Vis dėlto jei sodas tinkamai ir nuolatos prižiūrimas, nepamirštant ligų profilaktikos ir apsaugos nuo kenkėjų, jokių problemų kilti neturėtų. Verta prisiminti, kad dirvoje išgyvena ne tik kenkėjai, bet ir naudingi vabzdžiai, padedantys kovoti su įvairiomis grėsmėmis.
2. Naudingo ploto praradimas. Kartais sakoma, kad net paties didžiausio daržo sodininkui gali būti per maža. O aplink medį, jeigu dirva sukasta, taip pat galima ko nors pasodinti, tarkim, svogūninių augalų: snieguolių, puškinijų, rūtenių, krokų, scylių, narcizų ar kt. Po medžiais kuo puikiausiai auga pakalnutės, eleborai, raktažolės, žibuoklės, kurpelės, sinavadai, liguliarijos, astilbės, plačialapiai katilėliai. Vieta po medžiu ypač tinkama ir palei žemę augantiems augalams – europinėms pipirlapėms, mažosioms žiemėms, šliaužiančiosioms vaisginoms ir t. t.
Išvada: po medžiais želianti žolė teikia daug daugiau pranašumų nei sukasta dirva, todėl prasminga pasirinkti papildomo darbo nereikalaujantį variantą.
