Augalai, kuriuos vadiname svogūniniais, išauga iš svogūnėlio – stamboko apvalaus arba kūgiško požeminio stiebo, kuriame kaupiamos maisto medžiagų atsargos. Svogūnai susiformuoja tikrai ne mūsų patogumui, o tam, kad ramybės laikotarpiu, kai oro sąlygos – ne pačios palankiausios, augalas nenunyktų. Minėtina, kad daugelis svogūninių augalų į ramybės stadiją įžengia ne tiktai žiemą, bet ir vasarą. Kaip tik todėl svogūninės gėlės priskiriamos efemeroidams – kasmet trumpai vegetuojantiems augalams.

Maisto medžiagas kaupiančios požeminės svogūninių augalų dalys gali būti skirtingos struktūros ir skirtingai vadintis. Būtent svogūnėlį sudaro stipriai vienas prie kito prigludę sluoksniai (pakitusio pavidalo lapai), išaugę iš bendro pagrindo – kamieno (pakitusio pavidalo stiebo). Pagrindinė gumbasvogūnių dalis – sustorėjęs stiebas, apgaubtas sausais lapais – apvalkalu. Pagaliau, stiebagumbis – tai trumpas, sustorėjęs šakniastiebis arba šaknis.

Kadangi yra kompaktiškos, išlaikančios vandenį ir maisto medžiagas, šias augalų dalis (svogūnėlius, gumbasvogūnius ir stiebagumbius) galima ilgai laikyti ir patogu transportuoti. Būtent taip svogūniniai augalai patenka į prekybą ir gėlynus.

Daug kas mano, kad joks visavertis sodas negali apsieiti be svogūninių gėlių, bet jas sodinti reikia ne bet kur: parenkant vietą privalu atsižvelgti į šių augalų vaizdui būdingas permainas.

Ryškiausi ir populiariausi efemeroidų atstovai – anksti pavasarį pražystančios gėlės. Jų lapai ir pumpurai pradeda formuotis dar rudenį, o vos nutirpus sniegui nuostabiai pražysta. Deja, atėjus birželiui gėlės jau būna subrandinusios sėklas, ima gelsti, netenka lapų. Snieguolės, sniegžydrės, scylės, pavasariniai vėlyviai ir krokai išnyksta be jokio pėdsako, todėl jų pasirodymas primena pliūpsnį margaspalvių fejerverkų.

Kiek vėliau pražystantys efemeroidai – tulpės, narcizai, paukštpienės, eremūrai – žydi pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, tačiau liepos–rugpjūčio mėnesiais jų lapai visiškai nudžiūva.

Yra ir rudenį žydinčių krokų, scylių bei vėlyvių. Pavasarį jie teišleidžia lapus ir nokti baigiančius vaisius, o rudenį, po vasarinės pertraukos, pražysta.

Kad ir kaip būtų, perėjusios į ramybės fazę, svogūninės gėlės sukelia tam tikrų problemų – gėlyno vietos, kuriose jos žydėjo, lieka plikos. Laimei, bet kokius trūkumus galima paversti privalumais, todėl ribotą laiką akį džiuginančios svogūninės gėlės tikrai gali pasiteisinti kaip ypač praktiškos.

Svogūninės gėlės vejoje

Vejoje puikiai atrodo anksti pavasarį pražystančios svogūninės gėlės: krokai, ypač stambiažiedžiai, sibirinės scylės, sniegžydrės, vištapienės. Galima pasodinti ir rudeninių krokų. Šiuos augalus rekomenduojama sodinti didokomis grupėmis, kurios su laiku plečiasi.

Sodinant gėles reikia atkelti reikiamo storio velėnos sluoksnį, dirvą papurenti, įbesti į ją svogūnėlį ir grąžinti nukeltą velėną. Galima suformuoti ir kiekvienam svogūnėliui skirtą duobutę. Patogiausia tai atlikit siauru kastuvėliu arba specialiu įrankiu.

Kai veją tenka pjauti, svogūninių gėlių saleles reikia apeiti. Veją išlyginti bus galima tada, kai augalų lapai pagels.

Svogūninės gėlės mišriuose gėlynuose šalia daugiamečių augalų

Pavasariniai ir rudeniniai efemeroidai papuoš gėlyną sezono pradžioje ir pabaigoje. Juos rekomenduojama sodinti tarp besikrūmijančių arba stambių daugiamečių augalų. Ypač dailiai ir natūraliai atrodo skirtingų veislių ir rūšių samplaikos – nedidelės 10–30 augalų grupės. Skirtingų spalvų ir atspalvių žiedai sukuria nepakartojamą vaizdą.

Šešėlių gobiamuose gėlynuose daugelis ankstyvų svogūninių gėlių puikiai sugyvena su pažeme augančiais augalais, nes prasibrauti pro šliaužiančius jų ūglius joms – vieni juokai.

Vėliau pražystančių svogūninių gėlių (paukštpienių, margučių) kaimynystėje turėtų auti tokie augalai, kurie jų neužgoš žydėjimo laikotarpiu ir pridengs tik vėliau, kai vaizdas ims prastėti.

Svogūninės gėlės klombose ir palei takelius

Šiuo atveju patogiausia rinktis tokias gėles, kurių svogūnėlius reikia iškasti, kad vasarą pailsėtų, – tulpes, hiacintus. Sodinant svogūnėlius rekomenduojama sudėti į specialius konteinerius – dėžutes tinklinėmis sienelėmis, nes taip juos patogiau iškelti iš dirvos. Birželį, į ištuštėjusias vietas galima susodinti vienmečių augalų daigus. Greitai vešančias vienmetes gėles, pavyzdžiui, nasturtes, galima susodinti ir iš anksto.

Svogūninės gėlės laukiniame sode

Lapuočių miškai – daugelio svogūninių augalų, ypač ankstyvųjų, pamėgtos vietos. Laukinio stiliaus sode svogūninės gėlės specialiai neprižiūrimos: netręšiamos, neiškasami jų svogūnėliai, nenuskabomi sudžiūvę lapai. Svarbiausia užduotis – iš pat pradžių parinkti tinkamiausią vietą. Ji turi būti neužliejama, ypač augalų ramybės laikotarpiu. Joje neturi stigti šviesos.

Svogūnines gėles rekomenduojama sodinti pamiškėse, rytiniuose ir pietiniuose medžių ir krūmų grupių pakraščiuose, laukymėse, apžėlusiose reta, neaukšta žole. Sodinti galima ne tik vietiniuose miškuose augančias gėles, bet ir egzotiškus egzempliorius. Tereikia, kad jie būtų atsparūs šių kraštų klimatui ir nebijotų konkurencijos, kitaip nepajėgs tapti lygiaverčiais jau susiformavusios bendruomenės nariais. Prisitaikyti geba daugelis Europos, Kaukazo, Sibiro ir Tolimųjų Rytų miškuose augančių efemeroidų. Jų sąrašą galima papildyti stambiažiedžiais krokais ir daugybe senų narcizų veislių. Ar konkretus augalas pajėgus natūralizuotis, kartais nurodoma ant jo svogūnėlio pakuotės.

Svogūninės gėlės alpinariumuose ir akmenų soduose

Saulės nutvieksti kalneliai su apgalvota drenažo sistema labai tinka iš smulkių svogūnėlių išaugančioms gėlėms, ypač toms, kurios mėgsta šilumą ir kurių svogūnėliai vasarą turi ilsėtis sausoje dirvoje. Dažniausiai tai – iš Vidurinės Azijos, Krymo, Viduržemio jūros regiono kilę augalai – kai kurie rūteniai, bucharinės junonos, smulkiosios tulpės ir narcizai. Dekoratyviniai akmenys, skalda ir žvirgždas, be kurių neapsieina akmenų sodai ir alpinariumai, – puikiausiais fonas, kuriame smulkučiai augalai išryškėja, tampa akį traukiančiais akcentais.

Augalų komponavimas alpinariumuose – tik jūsų skonio reikalas. Galite sodinti gėles grupėmis ir leisti griežti joms solo akmenų fone. Galite parinkti daugiamečių augalų kaimynystę – spręsti jums.

Svogūninės gėlės vazonuose

Rudenį augalų svogūnėliai iškasami ir perkeliami į vazonus, paprastai plastikinius. Vazonai įkasami į žemę, o pavasarį, kai augalai tik pradeda atgyti, vazonai su svogūnėliais iškasami ir įstatomi į išvaizdžius vazonus ar kitokius indus. Jei norisi, šalia svogūninių gėlių pasodinama dvimečių – našlaičių, neužmirštuolių, saulučių. Kai augalai nužydi, nelaukiant, kol pagels jų lapai, plastikiniai vazonai vėl iškeliami ir įkasami darže, o ištuštėję dekoratyviniai vazonai užpildomi vasariniais augalais.

Ištisą sezoną dekoratyviai atrodančios svogūninės gėlės

Vis dėlto ne visoms svogūninėms gėlėms būdinga trumpa vegetacija. Kai kurie lapų netenka gana vėlai arba kartu su daugiamečiais augalais. Tarkim, žingiai ir grakščiosios priešvės dekoratyvinį savo vaidmenį atlieka ištisą sezoną. Daugelis tokių svogūninių augalų žydi vasarą, o jei svogūnėlis senstelėjęs – rugpjūtį ir rugsėjį. Jų ramybės laikotarpis trunka tik žiemą. Vieta jiems paprastai parenkama vadovaujantis tomis taisyklėmis, kurios galioja ir sodinant daugiamečius augalus.

Mažiausiai ištvermingos svogūninės gėlės

Žiemai neatsparius gumbasvogūnius būtina iškasti ir laikyti patalpoje. Kardeliai paprastai sodinami atskiroje lysvėje, kadangi jie dažniausiai nupjaunami. Kita vertus, juos, kaip ir ne tokias populiarias kultūras (paukštpienes, dvispalvius kardelius, krokosmijas), galima įterpti tarp daugiamečių augalų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)