„Kenkėjų daug, nes jie sėkmingai peržiemojo. Be to atėjo nauji, kurių iki šiol pas mus nebuvo. Tai invaziniai šliužai. Soduose aktyvėja blakutės, erkės, į kuriuos anksčiau net nekreipdavome dėmesio. Be cheminių preparatų su jais kovoti nepavyks. Tai rimta problema“, – padėtį apibūdina Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorius Darius Kviklys ir sako, kad versliniams sodams tikėtis, jog išgelbės liaudiškos priemonės neverta.
Amarų metas
Dabar pradeda masiškai pulti amarai, nes jiems patinka karštis.
Tačiau, jei kalbėsime apie mėgėjiškus sodus, tai paprastai nutinka taip, kad per keletą metų susiklosto savotiška ekosistema – kenkėjai nenužudo augalų ir netgi gaunamas derlius, nors ir prastesnės kokybės.
„Kenkėjai augalų, kurie juos maitina, nenužudo. Tačiau jei nutinka taip, kad pradedame naudoti cheminės augalų apsaugos priemones, tai kelio atgal nėra“, – pastebi profesionalas.
Kalbant konkrečiau, obelis šiemet puola obuolinis vaisėdis. Tai kenkėjas, kuris pažeidžia obelų, rečiau kriaušių, vaisius. Vaisėdžių vikšrai vaisių viduje graužia landas, trešnes naikina vyšninės muselės.
„Pagrindinė kova prieš juos vyksta dvi ar trys savaitės po žydėjimo. Normaliais metais pakanka vieno purškimo. Tačiau jei buvo pavėluota, tai vaisėdis jau išvedęs pirmą vagą, trešnėse muselės taip pat. Prieš erkes chemikalų nėra. Naudojamas savotiškas aliejus, kuriame jos uždūsta, bet preparatas labai nepatogus naudotis. Prieš amarus padeda vadinamasis „žalias muilas“ arba insekticidai“, – aiškina D. Kviklys ir pastebti, kad šiemet vieno purškimo, kuris tradiciškai apsaugodavo augalus visą sezoną, dabar teks purškimą kartoti. Iki šiol keletą kartų per metus purkšdavo tik lenkai ar italai.
„Būtinų purškimų skaičius padidėjo, tačiau mes vis tiek chemikalų naudojame mažiau, nes Pietų Europos šalyse augintojams tenka didinti dar didesniais kiekiais“, – pasakoja profesionalas.
Importas auga kartais
Tai, kad įvežama vis dagiau chemikalų patvirtina ir oficiali statistika.
Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Augalininkystės tarnyba) 2020 metais iki birželio 29 d. išdavė 52 vienkartinius leidimus įvežti augalų apsaugos produktus (toliau – AAP) iš ne Europos Sąjungos (toliau – ES) ir iš ne Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) valstybių, iš viso įvežta 812 720 l ir 47 360 kg AAP, kai tuo tarpu 2019 m. iki birželio pabaigos buvo išduoti 27 tokie leidimai, įvežta 394 512 l ir 17 880 kg AAP. Remiantis šiais duomenimis, iš ne ES ir iš ne EEE bendras įvežtų AAP kiekis šių metų pirmąjį pusmetį yra didesnis nei 2019 m. Informacija apie registruotus ir tapačius AAP, kurie yra įvežami į Lietuvą iš kitų ES ir EEE valstybių nėra renkama.
D. Kviklys vardina ir kitas kultūras, kurias reikia gelbėti. Uogakrūmių kenkėjai taip pat nepaliko ramybėje. Serbentai kenčia nuo miltligės, su ja efektyviai galima kovoti tik cheminėmis apsaugos priemonėmis ir laukiama blakučių.
„Įdomu tai, kad rapsų kenkėjai, vadinamieji „rapsinukai“, persikėlė į sodus ant obelų ir braškių. Jų ūkininkai nesunaikino, nes buvo uždrausta naudoti atitinkamus chemikalus“, – dėlioja D. Kviklys.
Norintiems nenaudoti chemikalų jis rekomenduoja nepasitikėti tokiomis priemonėmis, kaip koka kola. Geriau užraugti dilgėlių, tabako ar kanapių antpilą ir šiuo skysčiu palaistyti. Šiltnamyje galima pasodinti medetką ir baltasparnių bus mažiau. Tačiau šių priemonių efektyvumas bus mažesnis nei cheminių priemonių.
Kenkėjai prisitaiko prie chemikalų
„Keičiasi ir cheminės augalų apsaugos priemonės. Kai kurios jau nekenkia bitėms ir galima naudoti žydėjimo metu. Yra atskiri preparatai, kurie užmuša tik amarus, arba tik erkutes ir kitų gyvų organizmų nežaloja. Šios priemonės tampa draugiškesnėmis aplinkai“ – dėsto ekspertas.
Iš kitos pusės, kaip pripažįsta Valstybinė augalininkystės tarnyba, dalis priemonių praranda efektyvumą.
Klimatui šiltėjant, tikimasi kai kurių kenkėjų padažnėjimo ar jų veiklos suintensyvėjimo, pvz., bulvių rudojo puvinio (Ralstonia solanacearum (Smith) Yabuuchi et al. emend. Safni et al.) ar šakinės fitoftoros (Phytophthora ramorum Werres, De Cock & Man in ’t Veld). Tačiau tokios klimato sąlygos kai kuriems kenkėjams gali tapti ir nebetinkamomi. Aukštesnės žiemos temperatūros gali lemti kai kurių žiemojančių vabzdžių ir migruojančių vabzdžių pagausėjimą.
Specialistai prognozuoja ir kitą tendenciją – šiltėjant žiemoms Lietuvą gali užplūsti neregėti kenkėjai, kurie gebėtų prisitaikyti prie atšilusių Lietuvos klimato sąlygų. Kenkėjai suaktyvėja šiltą sausą rudenį (pavyzdžiui, švedinės muselės) ar pavasarį, per žiemkenčių bamblėjimą ir plaukėjimą (amarai).
Grybinių ligų (ligų sukėlėjų grybų) plitimui optimali temperatūra yra 10–25 °C ir didelė drėgmė. Pavyzdžiui, Septoria genties grybai, sukeliantys septoriozes, visiškai nedygsta esant žemesnei nei 4 °C temperatūrai (optimali 20–25 °C) (Lietuvos grybai, X t. 3. 2003).
Milteniečių (Erysiphales), sukeliančių miltliges, konidijų (nelytinio dauginimosi sporų) dygimo ribos, priklausomai nuo konkrečios rūšies, yra apie 11–28 °C, o minimumas apie 2–4 °C. Didelis santykinis oro drėgnumas irgi gali stimuliuoti augimo procesą (Lietuvos grybai, III t. 1. 1997). Stiebalūžė (sukelia Oculimacula yallundae, O. acuformis) pasireiškia nuo 5 °C, esant aukštai santykinei oro drėgmei (The Encyclopaedia of Cereal Diseases, HGCA / BASF), o Tilletia caries, T. laevis sporos dygsta ir augina hifus sąlyginai šaltesniu oru (5–15 °C) (Compendium of Wheat Diseases. APS. 1987).
Augalininkystės tarnyba pažymi, kad kenkėjų, kuriems taikoma augalų sveikatos kontrolė, židinių skaičius kasmet išlieka panašus. Nėra pastebėta, kad aptikus minėtų kenkėjų karšta vasara darytų didelę įtaką. Šių metų pradžia buvo nestandartinė dėl COVID-19 protrūkio. Dėl šios priežasties buvo vykdomi tik tie oficialios kontrolės veiksmai, kurie buvo neišvengiami. Tačiau šiuo metu tikrinimai ūkiuose įsibėgėja ir apie tikrinimo rezultatų palyginimą būtų galima kalbėti rudens pradžioje.
