Juo labiau, kad dabar pats sezonas!
Pagrindinės taisyklės:
Nustatykite kiek įmanoma didesnį žoliapjovės peilių aukštį (7,5 – 10 cm);
Veją laistykite tik tuomet, kai ji atrodys išsausėjusi, tačiau kai laistysite, vandens nepagailėkite.
Papildomos taisyklės:
Pavasarį ir rudenį patręškite veją organinėmis trąšomis.
Profesionaliai tikrinkite dirvos rūgštingumą. Jeigu jis žemesnis negu 6.0, dirvai reikės kalkių, jei didesnis negu 7.0 – sodinės sieros.
Kokio gylio po veja yra derlingas žemės sluoksnis? Jei jis siekia bent 10 cm, žolės kokybė bus „normali“. Jei norite dar vešlesnės žolės, šis sluoksnis turi siekti 20 cm.
Aukštis, išdegusi žolė, piktžolės
Natūralioje gamtoje viskas labai paprasta – išlieka stipriausi. Jeigu turite mažai laiko ir motyvacijos rūpintis savo pievelėmis, turite sudaryti sąlygas, kad žolė pati užsmaugtų piktžoles. Kad taip įvyktų, žolė turi būti stipresnė už piktžoles. Stiprybė – jos aukštyje, nes laukinėje gamtoje tie augalai, kurie auga šešėlyje, būna silpnesni už bujojančius saulėje. Žolė gali nustelbti piktžoles tik tuomet, kai bus aukšta, todėl reikia leisti jai augti iki 10 – 12 cm.
Trumpai pjauti žolę negalima dar ir dėl to, kad nupjauta žolė turi įdėti daug pastangų, kad vėl ataugtų, o šis procesas ją išsekina. Žinote kodėl jau vasaros viduryje kai kuriuose miestų rajonuose auganti žolė atrodo taip, tarsi būtų išdeginta chemikalais? Dėl to, kad buvo pjaunama beveik iki pat šaknų ir pernelyg dažnai.
Jeigu piktžolės rimtai užvaldė jūsų pievą, dažniau ją pjaukite (tačiau vis tiek palikite 10 cm stiebelius). Kodėl? Žolės stiprybė glūdi apatinėje jos dalyje, o piktžolių – viršūnėse. Pjaudami pievą, jūs tarsi pakirpsite žolei plaukus, o piktžolėms – nukirsite pačias galvas. Dažnai kartokite šį procesą ir piktžolės išnyks savaime.
Galiausiai niekada nerinkite nupjautos žolės – ji virs kompostu (beje, gana greitai) ir patręš jūsų pievą.
Laistymo strategija
Kuo kultūrinė žolė skiriasi nuo piktžolių? Šaknų sistema. Žolė šaknijasi gilyn, o dauguma piktžolių mėgsta kabintis tik į žemės paviršių ir kuo greičiau išplisti.
Žinodami šį faktą turite suprasti, jog kasdienis laistymas daugiausia naudos suteikia būtent piktžolėms – joms šiek tiek sausoka žemė saulėtoje vietoje reiškia vos ne mirties nuosprendį. Gilesnių, svarbesnių ir labiau drėgme prisotintų dirvos sluoksnių jos nepasiekia.
Taigi gerą veją laistyti reikia nedažnai. Tai darykite tik tuomet, kai žolė atrodo apvytusi. Tokiu atveju veją gausiai palaistykite, tuomet padarykite trijų valandų pertrauką ir dar kartą palaistykite.
Dar vienas geras būdas patikrinti, ar žolę reikia laistyti, yra „kastuvo metodas“. Įbeskite kastuvą į veją maždaug 15 cm ir palenkite jį į priekį: jei pamatysite drėgną žemę, laistyti neskubėkite. Jei žemė sausa – palaistykite. Jei kastuvas taip giliai neįsminga ir jūs įsiremiate į smėlį, tai ženklas, kad jums tikrai reikia pastorinti derlingąjį dirvos sluoksnį.
Daug kas galvoja, kad po lietaus laistyti sodo nereikia. Taip, vandens nebereikia, jei lijo gausiai ir ilgai. Tačiau laistyti REIKIA, jei nulijo tik trumpalaikis lietutis. Esmė ta, kad jūs papildomai palaistysite veją, jei jau vanduo iškrito iš dangaus ir „pagirdė“ piktžoles. Tą pačią dieną papildomai palaisčius dirvą, jums nereikės atskirai pamaloninti piktžolių po trijų dienų.
Trąšos ir dirvos rūgštingumas
Žolė – azotinis augalas. Taigi jei pastebėjote, kad pievelėje pradėjo bujoti ankštinių šeimos atstovai, galintys gauti azoto iš oro, tai yra ženklas, kad dirvą verkiant reikia tręšti. Tręšti reikia pavasarį ir rudenį, nes vasarą patręštumėte ne tik žolę, bet ir piktžoles.
Jei žemė panaši į betoną, jai trūksta komposto, kad ji vėl taptų „riebi“. Papildykite ją kompostu!
Pasirinkimas tarp organinių ir „cheminių“ trąšų lengvas – tik organika. Kai kam gali pasirodyti, kad žolė – ne bulvės ir nesvarbu, kuo ją tręšti, taigi šiuo atveju būtų galima sutaupyti. Tačiau problema ta, kad daugumos sintetinių trąšų sudėtyje yra druskų, kurios su laiku nuskurdina dirvą, todėl ją reikia vis tręšti ir trešti. Maža to, sintetinėse trąšose gali būti medžiagų, naikinančių dirvos mikroorganizmus – tuos pačius, kurie veikia simbiotiškai su augalais ir stiprina jūsų žolę.
Kalbant apie dirvos rūgštingumą, mes vėl grįžtame prie minties, kad aptingusių šeimininkų pievelėse su piktžolėmis turi kovoti pati žolė. Kiaulpienės dievina dirvą, kurios pH siekia 7.5, o žolei reikalingas pH – maždaug 6.5. Taigi jei jūsų dirva bus itin rūgšti, jūsų pieva niekada nelaimės konkurencinės kovos su kiaulpienėmis.
Taigi yra prasmės įsigyti pusiau profesionalų ar net profesionalų pH matuoklį. Nepirkite pigių „kiniškų klastočių“ po 10 eurų: ieškokite matuoklio, kainuojančio maždaug 100 eurų! Pigūs buitiniai modeliai dažnai meluoja, o jūs sprendžiate kiaulpienių ir žolės karo pabaigą
Taigi stenkitės profesionaliai tikrinti dirvos rūgštingumą. Jeigu jis žemesnis negu 6.0, dirvai reikės kalkių, jei didesnis negu 7.0 – sodinės sieros.
Atkakliausios piktžolės ir kova su jomis
Viskas, ką rašėme aukščiau, gali išspręsti 95 proc. problemų su piktžolėmis. Tačiau kai kurios iš jų, deja, taip paprastai nepasiduoda. Pačiomis atkakliausiomis mes laikome vijoklius ir dirvines usnis. Šios piktžolės turi didžiules šaknis ir apskritai savo augimo bei mitybos ypatumais yra panašios į kultūrinę žolę. Kovoti su jomis padeda tik atkaklus ir beveik kasdienis ravėjimas. Beje, patikrinti reikėtų ir tas vejos vietas, kurias ravėjote dar vakar, ir be gailesčio pašalinti bet kokius naujus ūglius. Kai jų bus mažai, žolė turėtų juos užgožti ir numarinti.
Kiaulpienės, kaip jau rašėme, yra labai rūgščios arba labai skurdžios žemės ženklas. Rūgštingumą gesinkite specialia sodo siera, o pavasarį ir rudenį dirvą patręškite. Beje, kiaulpienės gyvena 4 – 5 metus ir nekelia pavojaus, jei jų yra tik keletas. Kartais jos net papuošia pievą.
Dobilai rodo, kad dirvai trūksta azoto, taigi patręškite ją.
Su bajorėmis, jeigu jos trukdo, geriausia kovoti birželio ir liepos mėnesiais, dažniau negu įprastai pjaunant žolę (tačiau nenupjaunant jos žemiau 10 cm). Natūrali atranka ir jūsų graži, vešli žolė atliks likusį darbą.
