Nė vienam miškininkui neapsiverstų liežuvis pavadinti skylėtbudės nuodinga. Jos – tikri miško sanitarai, nes ardo supuvusius medžius, valo mišką nuo ligotų medžių. O sodininkai šį grybą laiko parazitiniu. Soduose skylėtbudžių atsiranda ant senų vaismedžių, bet šis faktas nekelia susižavėjimo – nes senas obelis ir kriaušes saugome, neretai jos būna sodintos senelių ir prosenelių. Kartais tokių rūšių net nebebūna.
O skylėtbudės per labai trumpą laikotarpį gali padaryti medžiui nepataisomos žalos.
Kaip suprasti, kad medis serga
Skylėtbudės dauginasi per sporas, o šios patenka į medieną per įtrūkimus, nudegimus ir kt. sužalojimus. Iš pradžių kamieno viduje auga grybiena. Sodininkai dažnai to nė neįtaria. Vienintelė užuomina – netikėtai nulūžusios didelės šakos ar net lūžęs kamienas. Jei nebuvo stipraus vėjo, o šaka nulūžo, tikėtina, kad medis užkrėstas skylėtbudėmis.
Galutinai paaiškės, ar sklype neatsirado šių grybų, kai ant kamienų pasirodys grybai. Nuo užkrėtimo iki šios akimirkos praeina keleri metai. Grybai pasirodo vasarą, o iki rugpjūčio pabaigos subręsta jų sporos. Net lengvas vėjas išnešioja sporas po visą sklypą. Jei jų patenka į medžio žaizdą, jos ten įsitvirtins. Ypač didelė užkrėtimo rizika drėgnais, lietingais metais. Tiesa, skylėtbudėms netrukdo ir sausra – sporos labai ilgai išlieka gyvybingos, jos gali laukti palankaus oro ne vienerius metus.
Iš kur atsiranda užkratas
Pagrindinis šalinis – sergantys medžiai kaimyniniuose sklypuose. Tai logiška. Taigi jei jūsų sklype yra užkrėstų augalų, reikia būti atsargiems, apgenėjant kitus medžius. Visas nuopjovų, įpjovimų vietas iš karto uždažykite aliejiniais dažais. Darbo metu sekatorių ir pjūklą reikia periodiškai nutrinti spiritu.
Kamienus žiemą reikia aprišti nuo pelių ir nuo kiškių – jei jie pažeis žievę, ten gali patekti sporų. Geriausia apsauga – aprišti kamienu eglišakiais.
Visus sužalojimus reikia kuo greičiau gydyti. Juk parazitinių grybų gali augti pas kaimynus arba gretimame miške. Vėjas išnešioja sporas dideliu atstumu.
Yra ir kitų užkrato šaltinių, apie kuriuos sodininkai dažnai nenumano:
1. Kelmai. Jais mėgstama papuošti sklypus. Kelmų atsineša iš miško kartu su sporomis. Tad geriau stenkitės apsieiti be kelmų. Jei vis tik labai norite, nulupkite nuo kelmo žievę, o medieną apdorokite antiseptikais: natrio chloridu (100 g į 1 l vandens), vario arba geležies sulfatu (100–150 g į 1 l vandens). Paskui nulakuokite.
2. Atramos, ramsčiai ir pan. Jas naudoja, kai reikia parišti agurkus, pomidorus, medelius. Jos gali būt pavojingos, todėl prieš naudojimą apdorokite jas taip, kaip kelmus.
3. Šiukšlių krūvos. Sodininkai nupjaustytas medžių šakeles sumeta į krūvą ir palieka gulėti ne vienerius metus. O tai – ideali terpė kenksmingiems grybams. Visas augalines šiukšles geriausia sudeginti.
4. Malkų rietuvės. Malkoms dažnai naudojami nudžiūvę medžiai. Malkas geriausia laikyti ne sode, o uždarame rūsyje, tada jos nešlaps po lietumi – juk esant drėgmei palanku daugintis skylėtbudžių sporoms.
5. Sodo baldai. Ant medžinių stalų, kėdžių ir suolelių gali veistis grybai. Prieš išnešdami medinius baldus į lauką, apdorosite juos fungicidais (kaip kelmus) ir nulakuokite.
Kaip išgelbėti augalus?
Deja, gelbėjimo būdų nėra. Nuo daugelio ligų saugantys preparatai skylėtbudžių neveikia. Vienintelė apsauga – nupjauti medį ir sudeginti.
Pora – trejus metus galima palaukti. Per šį laiką išaugs jaunų šakelių, jas galima priskiepyti prie jaunų medžių. Šiuo atveju svarbu kelis kartus per metus atidžiai apžiūrėti kamienus – vos pasirodys skylėtbudžiū kempinės, jas nupjauti ir sudeginti. Priešingu atveju jos subręs ir išbarstys sporas po visą sklypą. Pjūvių vietas užtepkite aliejiniais dažais. Pjauti galima bet kokiu metų laiku.
