Tiesa, palyginus su užsienio kolegomis, lietuviai tai daro bene mažiausiai. Specialistai ir patys ūkininkai įvardina kelias reto purškimo priežastis.
Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Dariaus Kviklio, purškimo dažnumas daugiausiai priklauso nuo gamtinių sąlygų.
„Kuo šilčiau ir drėgniau, tuo greičiau išsivysto kenkėjai ir puola ligos. Dėl to reikia naudoti daugiau apsaugos priemonių. Lietuvoje užtenka per sezoną versliniuose soduose obuolius nupurkšti 12 - 14 kartų. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Varšuvos regione be 20 kartų neapsieina, o jei keliauti ten, kur šilčiau – į Prancūziją ar Italiją, tai jie ir 30 kartų ir daugiau purškia”, – tikina D. Kviklys.
Specialistas įsitikinęs, kad purškimas derlingumui įtakos neturi, bet nulemia vaisiaus kokybę, ar jis bus pažeistas ligų, ar atsiras kirmėlių.
„Derlius priklauso nuo gamtinių sąlygų ir sodų intensyvumo. Pas mus geriausiuose ūkiuose surenkama po 50 tonų iš hektaro, aišku, tokių nedaug. Vidurkis būtų apie 30 tonų, nors ir tai yra nemažas pasiekimas. Lenkijoje vidutiniai derliai būna po 50 tonų.
Lietuvoje beveik negalime auginti derlingiausias veisles, nes jos neatsparios šalčiui. Be to, kai kuriuose, ypač mažesniuose, ūkiuose intensyvumas atsilieka nuo kitų šalių sodų: obelys ne taip tankiai susodintos, didesni atstumai tarp eilių, dėl to ir derlius sąlyginai mažesnis“, - teigia D. Kviklys.
Aukštaitijoje esančios AB „Ažuožerių sodai“ vadovas Jonas Janišius patvirtina, kad lietuviai palyginus su lenkais, obelis purškia perpus mažiau. Tiesa, pasak sodininko, nemažą reikšmę čia turi ir pinigai.
„Jei purkštume kiek, tai daro lenkai, mes neatsilaikytume. Mes purškiame pagal poreikį ir taupome pinigus. Lietuviški obuoliai ir būna tokie, kad paimsi, pasitaiko ir tų rauplių. Paimsi, pavyzdžiui, olandišką obuolį, tai jis gali gulėti ir mėnesį, ir du. O lietuviški obuoliai pastovi kelias dienas ir pradeda gęsti. Europiečiai neretai ir prieš skynimą purškia, o mes tokių dalykų nedarome“, – teigia J. Janišius.
Vyras pritaria D. Kvikliui, kad Lietuvos geografinė padėtis neturi pranašumo prieš kitas Europos šalis.
Tai yra didelis skirtumas, mes esame šiaurėje, esame priskirti prieš Švedijos ir Suomijos, mūsų vasaros trumpesnės bent trims savaitėmis ir negalime gauti tokių derlių kaip lenkai. Nuo to, kad daugiau kartų purškiami tie obuoliai blogesni netampa, juk lenkiški yra normalūs vaisiai. Jie gi nepurškia tiek, kad derlius būtų užterštas ir jo negalėtų paskui parduoti“, – apie purškimo įtaką derliui ir kokybei kalbėjo J. Janišius.
Sergejus Fedotovas, Valstybinės augalininkystės tarnybos direktorius sako, kad Lenkijoje auginami dideli sodų plotai, tai yra daugiausiai obuolių auginanti šalis Europoje. Kadangi Lenkija yra labiau į pietus, lyginant su Lietuva, ten yra palankesnės sąlygos plisti ligoms ir kenkėjams. Tokiomis aplinkybėmis įprastai kenkėjų naikinimui ir apsaugai nuo ligų naudojama daugiau ir įvairesnių augalų apsaugos produktų.
Registruojant augalų apsaugos produktus vertinama, ar panaudojus augalų apsaugos produktą jo veikliųjų medžiagų likučiai neviršys Europos Sąjungoje nustatytų didžiausių leistinų koncentracijų (toliau-DLK). Jei augalų apsaugos produktas naudojamas laikantis etiketėje nurodytų reikalavimų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje panaudotų augalų apsaugos produktų veikliųjų medžiagų likučiai obuoliuose neturi viršyti DLK ir yra saugūs vartotojams.
