Besikeičiančios gamtinės sąlygos verčia žemdirbius vis tobuliau ūkininkauti ir taikyti tinkamiausias technologijas. Sėja – vienas svarbiausių grūdininkų darbų, todėl beriant sėklas į dirvą nevalia suklysti.
Sąlygos panašios į pernykštes
Specialistai pastebi, kad šiųmetinės javapjūtės, žemės dirbimo ir dirvos paruošimo sėjai bei sėjos sąlygos daugelyje šalies kraštų panašios į pernykštes.
„Penai nuo rugsėjo 1 dienos nemažai ūkių pradėjo sėti žieminius kviečius ir iki rugsėjo 15–20 d. dauguma ūkininkų pabaigė žieminių kviečių sėją. Vertinant žieminių pasėlių išsivystymą, stiprumą, tikrai buvo kuo pasidžiaugti. Tai davė gerą stimulą ir augalų žiemojimui, ir pavasariniam augimo startui, pasėlių tolygumui. Todėl ir sausomis sąlygomis daugelyje rajonų šiemet išaugo tikrai neblogas derlius. Taigi rudenį gerai pasėti ir sustiprėję pasėliai yra atsparesni nepalankioms augimo sąlygoms“, – tvirtino AB „Linas Agro“ technologijų plėtros ir mikroelementų prekybos vadovas Andrius Lukoševičius.
Ir šiemet galima suteikti gerą startą žieminiams pasėliams. Tik būtina įvertinti dirvos būklę, laiku ir tinkamai pasiruošti sėjai, laiku sėti ir atidžiau pasirinkti javų sėklų normas. Tai atlikus kitais metais galima tikėtis gausaus derliaus.
Kaip išsaugoti drėgmę dirvoje?
A. Lukoševičius pabrėžė, kad dabar labai svarbu išsaugoti drėgmę dirvoje. Ūkininkai tai supranta, jie jau įpranta taikytis prie klimato kaitos.
„Esant gana sausiems orams dirvoje nėra daug drėgmės. Nuėmus javus reikia suskubti per kelias dienas atlikti pirmąjį ražienų skutimą, nes atsidengus dirvai saulė labai sparčiai išgarina drėgmę. Išdžiūvusioje dirvoje susidaro grumstai, dėl to suprastėja sėjos kokybė. Jeigu naudojami herbicidai, jie sunaikina sudygusias piktžoles, bet jų sėklos lieka grumstuose, jos vėliau sudygsta, kai gauna drėgmės ir saulės“, – aiškino agro srities ekspertas.
Skutant ražienas suardomi viršutiniame dirvos sluoksnyje susiformavę kapiliarai, kuriais intensyviai išgarinama drėgmė, į dirvą įterpiama organika. Tam, kad sparčiau vyktų šiaudų skaidymas, rekomenduojami mikroorganizmų produktai, kurie dabar vis plačiau naudojami.
„Dar labai svarbu, kad ruošiant dirvą sėjai žemės dirbimo gylis turėtų būti ne didesnis negu yra paguldoma sėkla. Sujudintas dirvos sluoksnis dažniausiai išdžiūna, pasėjus netinkamame gylyje sėkla patenka į sausą dirvą, tokiu atveju blogėja sudygimas, sudygimo tolygumas, tad susiformuoja kur kas blogesnis pasėlis“, – dėstė AB „Linas Agro“ technologijų plėtros ir mikroelementų prekybos vadovas.
Jis priminė, kad anksti sėjant žieminius kviečius sėjos gylis turėtų būti 4-5 cm. Tada augalas lengviau atranda drėgmės, šaknų sistema formuojasi šiek tiek giliau, krūmijimosi mazgas formuojasi maždaug 2 cm gylyje. „Toks augalas būna atsparesnis žiemojimui, nes krūmijimosi mazgas būna dirvoje. Kai šaknų sistema formuojasi šiek tiek giliau, augalas būna atsparesnis ir sausrai, jis lengviau įsisavina maisto medžiagas“, – aiškino A. Lukoševičius.
Dėmesys sėjos normai
Agro ekspertas pabrėžė dar vieną svarbų momentą, į kurį turėtų atkreipti dėmesį žieminių kviečių augintojai, – sėklos stambumą.
„Šiemet žieminių kviečių sėkla yra smulkesnė ir lengvesnė nei įprastai. Tam įtakos turėjo sausi orai. Todėl sėjos norma, ypač jeigu sėjama anksčiau, turėtų prasidėti nuo maždaug 3,5–3,7 mln. vienetų vienam hektarui. Vėlesniu sėjos terminu norma didėja. Bet ūkiai, kurie skaičiuoja sėklą kilogramais ir įprastai į hektarą sėja 220 kg, turėtų atkreipti dėmesį, kad sėjant anksti tokia norma būtų per didelė. Tiek pasėjus pasėlis gali būti per tankus. Taigi, kai sėjama anksti, šiemet išsėjimo norma gali siekti 180–200 kilogramų“, – patarė A. Lukoševičius.
Ražieninės sėjos pliusai ir minusai
Bendrovės „Dotnuva Baltic“ produktų vadybininkas Mindaugas Dikšaitis tvirtino, kad sausomis sąlygomis idealus variantas – tiesioginė sėja arba, kaip populiariai kalba ūkininkai, sėjimas tiesiai į ražienas. Toks sėjimas gana populiarus Lietuvoje, ūkininkai teigia, kad toks sėjimo būdas taupo laiką ir lėšas.
Tačiau įmonės „Dotnuva Baltic“ atstovas užsiminė, kad tiesioginė sėja turi ir kitą medalio pusę – taip sėjant padidėja ligų ir piktžolių išplitimo rizika. Tokiu atveju svarbu laikytis sėjomainos arba piktžoles naikinti cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis. Bet dėl pesticidų naudojimo atsiranda vis daugiau draudimų. Prieš plačiai naudojamą piktžolių naikintoją raundapą, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga – glifosatas, yra priešiškai nusiteikusi visuomenė. Ji norima visiškai uždrausti naudoti.
M. Dikšaitis pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje tiesioginio sėjimo sėja nėra labai paplitusi. Ir tam įtakos turi priešiškumas raundapui. „Vokiečiai taiko ariminę ir beariminę technologijas. Jie naudoja plūgus ir skutikus, šiuos daugiau naudoja“, – teigė jis.
Naujos sėjamųjų galimybės
Nors tiesioginė arba ražieninė sėja gana populiari Lietuvoje, kai kuriuose kraštuose ji netaikoma dėl dirvos struktūros. Pavyzdžiui, Pasvalyje toks sėjimo metodas nepasiteisina.
„Šiame krašte žemė kieta, ją reikia apversti, susmulkinti ir papurenti. Taigi tokiu atveju prieš sėją žemė ariama, kultivuojama, arba dirbama su skutikais. Kai sausa, ūkininkai skuta ir sėja. Tačiau šlapesniais metais, be arimo nepasėsi, tada dirbama su plūgu. Tas arimas nėra jau toks brangus, nes plūgai keičiasi, jų darbinės dalys nėra tokios agresyvios kaip anksčiau, pasipriešinimas mažesnis. Plūgai modernesni, lengviau įveikia dirvą. Ūkininkai pasiskaičiuoja ir supranta, kad besikeičiančiomis oro sąlygomis ūkyje reikia daugiau skirtingų padargų. O modernios sėjamosios su žemės dirbimu tinka sėti ir po skutimo, ir po arimo“, – aiškino „Dotnuva Baltic“ produktų vadybininkas.
Moderniose sėjamosiose yra įdiegta technologija, kurios dar neišnaudoja ūkininkai, tačiau ji gali padėti sutaupyti ūkio gamybos sąnaudų.
„Sėjamoji gali keisti sėklos normą pagal žemės žemėlapį. Jeigu viename lauke yra skirtingo derlingumo žemė, sėjant, kaip, beje, ir tręšiant, galima berti skirtingą normą. Taip pat išvengiama dvigubo užsėjimo. Tai dar nėra labai populiaru, bet tai yra ateities technologija. Taip taupomos sąnaudos. Juk dabar pagrindinė ūkininkų užduotis – kuo mažiau investuojant į hektarą daugiau uždirbti“, – sakė M. Dikšaitis.
