Netinkamas žemės dirbimo technologijų pasirinkimas, sėjomainos nepaisymas, netinkamų ir nepakankamai efektyvių cheminės augalų apsaugos priemonių naudojimas kainuoja nemažą dalį kasmetinio pelno. Tad kaip su šiais ilgamečiais kenkėjais reikėtų kovoti ištisus metus, norint pasiekti ilgalaikį efektą javų ir rapsų pasėliuose?

Vienaskiltės piktžolės – „brangiausios“

Atsirenkant kovos su piktžolėmis priemones, pirmiausia svarbu žinoti skirtinguose laukuose esančią jų rūšinę sudėtį. Yra išskiriamos dvi pagrindinės piktžolių kategorijos: vienaskiltės ir dviskiltės (plačialapės).

Piktžolės su kultūriniais augalais konkuruoja dėl maisto medžiagų, erdvės, šviesos, vandens. Turėdamos didesnį atsparumą sudėtingesnėms aplinkos sąlygoms, jos išdygsta anksčiau ir greičiau, tuomet pradeda stelbti auginamus kultūrinius augalus. Jų šaknys taip pat išskiria medžiagas, kurios trikdo ir blokuoja kitų augalų augimą. Kai kurios piktžolės brendimo metu linkusios išgulti, tuo pačiu išguldydamos ir pasėlius. Pavyzdžiui, pelinis pašiaušėlis ar dirvinė smilguolė labai lengvai išgula drauge išguldydami ir javus, o lūžus jų stiebams, sutrinka maisto medžiagų ir vandens tiekimas. Todėl dažnai anksti išguldytuose plotuose javų varpos būna tuščios arba su labai smulkiais grūdeliais. Be to, dėl išgulimo pasunkėja kūlimo procesai, gadinama technika. Tarp nukultų javų likus piktžolių sėkloms, juos reikia papildomai valyti.

Javų pasėliuose Lietuvoje dažniausiai iš vienaskilčių piktžolių sutinkame dirvinę smilguolę ir tuščiąją avižą. Tačiau iš Vakarų Europos plinta dar vienas ypač pavojingas žaladarys – pelinis pašiaušėlis. Būtent ši piktžolių rūšis pridaro daugiausiai žalos Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, o jų naikinimas ir prevencija pareikalauja didžiausių finansinių kaštų. Vien tik sėjomainos pagalba ar mechaniniu būdu jos įveikti nepavyks. Kai kurių plačialapių piktžolių išplitimą javų pasėliuose dar galima kontroliuoti pasitelkus akėjimą pavasarį.

Rapsuose taip pat sutinkame specifines piktžolių rūšis, pavyzdžiui, ramunes, dirvinį garstuką, kibųjį lipiką. Didžioji dalis šiuose pasėliuose augančių žaladarių yra nesunkiai sukontroliuojamos dirvinių herbicidų pagalba. Tačiau visai kita situacija yra su kryžmažiedėmis piktžolėmis – garstukais ir svėrėmis. Panaši išvaizda ir priklausymas tai pačiai kryžmažiedžių (bastutinių) augalų šeimai apsunkina kovą ir ne visos įprastinės priemonės gali sumažinti pastarųjų išplitimo mastus. Pavyzdžiui, viename kvadratiniame metre pasėjus 40–50 rapsų sėklų, joms sudygus, matome dar ir 100 garstukų.

Petras Kiseliovas
Foto: Organizacijos nuotr.

Po purškimų nepakankamai efektyviais cheminiais preparatais, šių kenkėjų gali likti 50 – kone tiek pat, kiek kultūrinių augalų. Tokiais atvejais pasitelkiamos papildomos priemonės, kaip „Clearfield“ technologija, kuomet CL rapsų veislė, turinti tam tikrą geną, yra atspari herbicido veikliajai medžiagai, kuri labai efektyviai naikina aukščiau minėtas kryžmažiedes piktžoles. Kadangi pastarojo geno neturi garstukai, kontroliuoti jų populiaciją tampa daug lengviau. Tokiu būdų kryžmažiedžių šeimai priklausantys piktybiniai augalai sunaikinami, o tos pačios šeimos atstovai – rapsai – lieka augti.

Dėl neteisingos ir neatsakingos veiklos vis didėja rezistentiškumas

Nepaisant to, kad siekis sumažinti piktžolių išplitimą ar jas visai išnaikinti kultūrinių augalų pasėliuose yra sudėtingas procesas, ne visuomet atsižvelgiama į tikslingas kontrolės rekomendacijas. Todėl gan sparčiai vystosi šių žaladarių atsparumas kai kurioms veikliosioms medžiagoms ar net jų grupėms. Tam didelę įtaką turi ir tų pačių selektyvių preparatų naudojimas ilgą laiką, tačiau herbicidai iki šiol vis dar išlieka pagrindine piktžolių naikinimo priemone.

Naujausiais Tarptautinio atsparumo herbicidams vertinimo duomenimis (HRAC), pasaulyje dabar yra 256 atsparios piktžolių rūšys. Jų nebeveikia net 167 įvairūs herbicidai. Europoje ir Lietuvoje aiškiai matomas dirvinių smilguolių rezistentiškumas, jos tapo atsparios herbicidų veikliajai medžiagai sulfosulfuronui, taip pat pastebimas atsirandantis atsparumas vienai naujausių veikliųjų medžiagų – piroksulamui.

Kaimyninėje Lenkijoje kaip itin problematiškos piktžolės yra išskiriamos: pelinis pašiaušėlis ir tuščioji aviža. Čia jau išsivystė kompleksinis atsparumas kelioms herbicidų rūšims. Atsparios tuščiosios avižos plotai sudaro nuo 2 iki 3 tūkst. hektarų – iš viso šiomis piktžolėmis užkrėsti plotai siekia 300–400 tūkst. hektarų. O pelinio pašiaušėlio – apie 3–4 tūkst. hektarų, kai bendrai šios piktžolės veši 250–300 tūkst. hektarų plote.

Kai išsivysto augalų rezistentiškumas, šis genas yra perduodamas ir kitų kartų augalams. Tad netinkamai vykdoma veikla ir piktžolių kontrolei naudojamos priemonės gali prisidėti prie augalų rezistentiškumo ne tik mūsų šalyje, bet ir kitose rinkose, ir, pabrėžtina, visam laikui.

Tokios atsparumo genus turinčios piktžolės dėl gamtos veiksnių, sėklų importo ir eksporto lengvai išplinta po skirtingus kraštus. Todėl kiekvienam ūkiui reikėtų atsakingiau vykdyti savo veiklą ir, atsižvelgiant į galimas pasekmes, imtis kompleksinių veiksmų.

Ilgalaikis rezultatas tik kompleksinėmis priemonėmis

Nors herbicidai išlieka pagrindiniais pagalbininkais naikinant piktžolių populiacijas, efektyviausią ir ilgalaikiškiausią rezultatą galima pasiekti tik taikant kompleksinį priemonių rinkinį.

Pirmiausia dėmesys turėtų būti skiriamas agrotechnikai ir tinkamam žemės dirbimui. Ypač svarbu kiekvieną rudenį mechaniškai sunaikinti piktžoles, kai jų išplitimas nesiekia žalingumo ribos. Žemės įdirbimo metu pakertamos piktžolių šaknys, daigai išverčiami arba apipilami žemėmis, o ant paviršiaus esančios išbyrėjusios sėklos giliai įterpiamos. Mechaninis būdas apima ir priemones, taikomas jau nuėmus derlių – sėklai skirtų grūdų valymą, rūšiavimą, priemaišų atskyrimą.

Įvertinta, kad rudeninė kova su piktžolėmis yra 10-20 proc. pigesnė nei pavasarį, nes daugiametės ir kitos žiemkenčių pasėliuose bujojančios piktžolės puikiausiai žiemoja ir stelbia augalus. Jei bus naudojamos vien agrotechninės priemonės arba tik cheminiai preparatai, nebus pasiekti aukščiausi derliaus rezultatai. Svarbu rudenį tinkamai panaudoti herbicidus, tuomet pavasarį dažnai perpurkšti pasėlių net nėra būtina. Parinktos efektyvio apsaugos nuo piktžolių priemonės sunaikins piktybinius augalus, o kultūriniai augalai užaugs daug stipresni, išsivystys geresnės šaknys, padaugės maisto medžiagų, jie geriau žiemos. Jei tą sezoną pasirinkote tinkamus preparatus ir nuspręsite juos pakartotinai panaudoti po žiemos, derlių dar galite papildomai padidinti nuo 5 iki 10 proc. O jeigu herbicidus pasitelksite tik pavasarį ir pavėluotai, derliaus skirtumas gali būti iki 20 proc., deja, į neigiamą pusę. Iš 7–8 tonų 20 proc. sudaro 1,5 tonos – tai tikrai didelė žala, kurios galima išvengti.