Jame esama aminorūgščių, eterinių aliejų, daug mineralinių medžiagų (cinko, geležies, fosforo, kalcio, kalio, mangano, magnio, natrio, vario), organinių rūgščių, sacharidų C, PP vitaminų ir kitų gyvybiškai svarbių cheminių darinių. Sula tonizuoja, padeda mažinti antsvorį, gelbsti nuo inkstų, tulžies pūslės akmenligės, mažakraujystės, skrandžio opų, mažina kraujospūdį, slopina galvos skausmus. Nuo šių negalių patariama gerti po stiklinę šviežios sulos tris kartus per dieną.
Šis gamtos gėrimas skatina medžiagų apykaitą, kraujo gamybą ir audinių atsinaujinimą, šalina druskas, šlakus, toksinus, stiprina organizmą. Sulą rekomenduojama gerti sunkius fizinius darbus dirbantiems, intensyviai sportuojantiems, gausiai prakaituojantiems, infekcinėmis ligomis persirgusiems, vitaminų stokojantiems žmonėms.
Pasak pirtininkų, sula yra vienas tinkamiausių gėrimų išsivanojus pirtyje.
Įdomiausia, kad ji naudojama kosmetikoje, nes jaunina ir skaistina odą, gydo lūžinėjančius plaukus ir stiprina šaknis.
Konservuokime
Šviežios sulos ilgai neišlaikysime. Supilkime į plastikinius butelius ir dėkime į šaldytuvą. Taip jinai šviežumą išlaikys dar 2–3 paras. Prigalvota ir ilgesnių šio gėrimo išlaikymo būdų.
Sulą galima konservuoti: į 10 l indą įberti 0,5 kg cukraus, 20 g citrinų rūgšties, pakaitinti iki 70–80 laipsnių, maišyti, kol ištirpsta cukrus. Po to išpilstyti į stiklainius ir pasterizuoti juos 85–90 laipsnių temperatūros vandenyje, 0,5 l talpos – 25 min., 3 l – 40 min. Sandariai uždaryti ir laikyti vėsiai.
Kai kas sulą maišo su obuolių sultimis santykiu 1:3 ir užkonservuoja.
Rauginkime
Seniausias sulos išlaikymo būdas – rauginimas. Raugintą sulą pavyksta išlaikyti keletą mėnesių. Joje esančios bakterijos ir grybeliai turi sukaupę nemažai B grupės vitaminų.
Rauginama įvairiai. Kai kas į 3 l talpos sulos stiklainį įberia šaukštą cukraus, žiupsnelį razinų, įlašina citrinos sulčių, gerai išmaišo ir padeda šaltoje patalpoje rūgti. Visai kitaip gaivintasi per mėšlavežį, šienapjūtę ir rugiapjūtę. Į pilną sulos kubilą įmetus kepalą ruginės duonos, dėl skonio ąžuolų ir serbentų šakelių, ant viršaus būdavo užpilamas 5 cm storio avižų sluoksnis ir pridengiamas plonu audiniu. Grūdai suželdavo ir saugodavo rūgstantį gyvybės eliksyrą.
