Nuo sukauptų veikliųjų medžiagų sudėties priklauso augalo gydomosios ir prieskoninės savybės, taip pat jo naudojimas maistui, rašo portalas miškininkas.eu.
Vis dėlto nutarus gydytis augalais ar iš jų pagamintais preparatais, tą būtina daryti su profesionalaus gydytojo, fitoterapeuto ar vaistininko priežiūra ir jokiu būdu neužsiimti savigyda. Kai kam atrodo, kad vaistinių augalų preparatai negali pakenkti sveikatai, tačiau taip nėra. Dabar iš augalų jau yra išskirta apie 100 tūkst. įvairiausių junginių su labai skirtingu poveikiu organizmui, tad tik profesionalus fitoterapeutas ar gydytojas gali patarti, ką ir kaip vartoti vienu ar kitu atveju.
Prieskoniai ir prieskoniniai augalai juos vartojantiems žmonėms beveik sinonimas, nes dauguma prieskonių yra augalinės kilmės. Beje, sunku nubrėžti aiškią ribą tarp prieskoninių augalų ir valgomų (daržovės, vaisiai) augalų. Tai priklauso nuo to, kaip mes juos vartojame. Jeigu daug – gaminame salotas ar kepame kaip daržoves, jie jau nebus prieskonis, o jei įdedame tik maistui pagardinti – prieskonis.
Išskyrus druską ir susintetintus prieskonius, visi kiti prieskoniai tėra augalai arba atskiros jų dalys. Prieskoniai – tai ir žolelės, ir lapai, ir žiedai, ir žiedų dalys, ir šaknys, ir šakniastiebiai, taip pat vaisiai, sėklos, o kai kurių augalų – ir žievė, žiedpumpuriai, žiedynai. O dėl skonio nesiginčijama – vieni vartoja švelnesnius, kiti mėgsta aštresnius prieskonius, tačiau turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris nebūtų pagardinęs savo maisto bent kokiu prieskoniu.
Verta prisiminti savus „gydytojus“
Nuo neatmenamų laikų kiekviena tauta, gyvenanti tam tikroje aplinkoje, turėjo savus prieskonius. Pietiečiams pasisekė labiau – ten auga daug prieskoninių augalų, o šiauriečiams jų kliuvo kur kas mažiau, bet visada žmogus mokėjo rasti gamtoje naudingus augalus ir juos vartoti.
Prasidėjus tautų kraustymuisi, o vėliau esant galimybėms pasiekti vis tolimesnius planetos kampelius, prieskoniai ir prieskoniniai augalai paplito po visą pasaulį, tapo plačiai prieinami, nežiūrint kur žmogus gyvena, kokia jo visuomeninė padėtis. Dabar net neįsivaizduojame, kaip būtų galima pasigaminti tam tikrą patiekalą be pipirų, paprikos ar lauro lapelių, nors šie prieskoniai iki XV a. mūsų protėviams nebuvo žinomi.
Deja, dauguma iš mūsų jau užmiršo, kad Lietuvoje savaime auga nemažai prieskoninių augalų, tačiau jų jau nepažįstame ir nemokame vartoti. O gal vertėtų prisiminti, nes kaip sakydavo šviesios atminties žolininkė daktarė Eugenija Šimkūnaitė, niekas mūsų organizmui geriau netinka, kaip tie augalai, kurie auga mūsų aplinkoje. Be to, nemažai prieskoninių, vaistinių ar maistui tinkamų augalų, kurie savaime auga Lietuvoje, pasižymi ir dekoratyvumu, juos galima įvairiai komponuoti gėlynuose – turėsime ir gražią gėlę, ir prieskoninius (maistinius), ir vaistinius augalus po ranka.
Ką mes galime rasti naudingo miške žiemą?
Šaltuoju metų laiku verta prisirinkti kai kurių medžių pumpurų, turinčių gydomųjų savybių. Vienas iš tokių augalų – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Šį medį, augantį visoje šalies teritorijoje, iš esmės pažįsta visi. Gausesni pušynai yra pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje, o iš viso šalyje pušynai užima apie 40 proc. miškų.
Kadangi miškuose auga vienintelė pušies rūšis (kitos – introdukuotos ir auginamos dekoratyviniuose želdiniuose), tad supainioti ją su kitokiu augalu sunkoka. Vaistams tinka pumpurai, rečiau – spygliai. Pumpurus galima skinti visą žiemą, bet geriausia tą daryti kovo mėnesį. Be jokios žalos medžiams pumpurus galima rinkti kirtavietėse nuo nesenai nupjautų pušų šakų. Renkant nuo gyvų medžių pumpurus reikėtų skinti nuo vyresnių nei 10-ties metų pušų ir ne visus pumpurus paeiliui, o paliekant didesnę jų dalį medžiui atsinaujinti.
Pušų pumpurai – nuo seno žinomas vaistas liaudies medicinoje, o dabar pripažįstamas ir šiuolaikinės medicinos. Pumpurų nuoviras nuo seno buvo vartojamas kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti, atsikosėjimą lengvinanti priemonė.
Vonios su pušies spyglių ekstraktu arba nuoviru ramina nervų sistemą, šalina nuovargio sukeltus negalavimus, taip pat naudingos sergant kai kuriomis odos ligomis. Pokariu ir kitais sunkmečiais žmonės lupo vidinį pušies žievės sluoksnį, jį džiovino, malė ir maišė su miltais duonai kepti. Kai kuriose šalyse valgomi ir jauni pušų ūgliukai. Be to, pušų spygliai naudojami ir audiniams dažyti gelsvai ruda spalva, kankorėžiai – dažant audinius rausvai geltona spalva.
Iš paprastosios pušies spyglių išgaunamas eterinis aliejus naudojamas ne tik medicinoje, bet ir kvapiklių gamybai, parfumerijoje. Iš pušies sakų distiliuojamas terpentinas, kuris yra labai geras tirpiklis lakų gamyboje ir medicinoje. Išdistiliavus terpentiną liekanti kanifolija naudojama litavimo darbams ir muzikos instrumentų stygoms sutepti.
