Pasirodo todėl, kad kaip tik dabar pats laikas berti į dirvą lėčiausiai veikiančias trąšas, kad atėjus sėjos metui jos duotų didžiausią naudą, o, pavyzdžiui, kalio chloridas per žiemą netektų kenksmingo chloro ir išsaugotų tik naudingą kalį.
Su derliumi ir augalų dalimis iš dirvos pašalinami maistingi elementai: pirmiausia, azotas, fosforas ir kalis. Taigi, jų ir reikia papildyti. Dėl šios priežasties į sukasamą žemę įkrečiama šiek tiek mėšlo (jis gali būti ir šviežias) bei nitrofoskos. Kartais ji pakeičiama superfosfatu ir kalio chloridu. Taip elgtis pigiau ir, tiesą sakant, geriau.
Tie, kurie į mineralines trąšas žvelgia įtariai, naudoja tik mėšlą ir pelenus.
Kam iš anksto ruošti lysves?
Tai labai dažnai pateikiamas klausimas. Atrodytų, ar ne gana pavasarį dirvą sukasti ir iš karto berti sėklas? Jei taip pasielgsime, augalai gaus ne visą įmanomą naudą. Be to, dirva prieš sėją turi suslūgti. Svarbu ir tai, kad rudenį kasti daug patogiau: tada pavasarį telieka padaryti duobutes, suformuoti vagas ir sėti.
Kokia lysvių ruošimo darbų seka?
Iš pradžių lysvė palaistoma ir vieną arba dvi savaites laukiama, kol ims želti žolė. Tada iš ploto reikia pašalinti augalų dalis bei žolę ir juos sudeginti. Tai atlikus, prieš kasant dar galima užberti trąšų ir, jei reikia, kreidos arba kalkių. Kadangi šiose lysvėse iki kito sezono jau niekas nebeaugs, galima naudoti karbamidą (20–25 g vienam kvadratiniam metrui), superfosfatą (18–20 g vienam kvadratiniam metrui) ir kalio chloridą (15–20 g vienam kvadratiniam metrui).
Kalio chlorido šiuo atveju baimintis tikrai neverta, kadangi iki pavasario chloras neutralizuosis ir augalams tikrai nepakenks. Be to, geriausia naudoti pakankamai perpuvusį mėšlą (5–6 kg vienam kvadratiniam metrui) arba puvenas (3–4 kg vienam kvadratiniam metrui) ir medienos pelenus arba anglis – po 250–300 g vienam kvadratiniam metrui dirvos.
Tada dirvą reikia sukasti nesistengiant ypač giliai besti kastuvo.
Kaip kasti?
Galima du variantai: neapverčiant ir apverčiant. Pirmu atveju kasti reikia stengtis taip, kad žemės gabalas nesuskiltų ir neapvirstų. Antru atveju žemė apverčiama. Pirmu atveju išsaugoma mikroflora, o antru – piktžolių sėklos ir kenkėjai patenka į gilesnius dirvos sluoksnius ir žūva.
Pomidorų lysvių ruošimas
Geriausia pomidorus sodinti ten, kur anksčiau augo burokėliai, agurkai, svogūnai, pupos, morkos, įvairios salotos, žirneliai, kukurūzai arba cukinijos. Pomidorams netinkamu deriniu laikomos bulvės, vėlyvieji kopūstai, paprikos ir baklažanai.
Pomidorai ypač jautriai reaguoja į dirvos rūgštingumą, todėl prieš sodinant augalus ant dirvos būtina užberti kalkių: vienam kvadratiniam metrui reikia maždaug 150–350 gramų. Jei dirva pernelyg smėlinga, galima užkrėsti šiek tiek molio arba pakeisti jį dideliu kiekiu mėšlo. Su pjuvenomis reikia elgtis atsargiau, nes jos rūgština dirvą, todėl jas reikia palieti ne tik karbamido tirpalu, bet ir silpnu kalkių tirpalu.
