Kas paskatino daržininkę auginti egzotiškus vaisius? Apvalūs, pailgi, smaragdinės spalvos ar su balkšvais dryžiais – arbūzų derlių aprodo 42-ejų metų Panevėžio rajone gyvenanti Vilma Rakauskaitė-Žukienė.

Įsikūrusi su šeima Bartkūnų kaimo vienkiemyje dar prieš dešimtį metų nusprendė pabandyti užsiauginti egzotišką vaisių. Pabandžiusi suprato, kad eksperimentui lemta įleisti šaknis kur kas giliau. Pirma, dėl to, kad arbūzai ūkininkei labai patinka, antra, ją ilgą laiką persekiojusios inkstų ligos pasitraukė ėmus valgyti šiuos vitaminingus vaisius.

V. Rakauskaitė-Žukienė džiaugiasi jau kelintus metus nejaučianti jokių negalavimų. Jos manymu, tam įtakos tikrai turėjo ir auginami arbūzai.

„Tiesiog užprogramavau save: suvalgysiu arbūzą – būsiu sveika“, – sako jau nuo seno girdėjusi apie jų naudą sergant inkstų ligomis. Į daržą Vilma skuba kiekvieną rytą ir vakarą. Vis tikrina, kiek paaugo, gal ką galima jau ir ant stalo patiekti. Kadaise pradėjusi nuo vieno daigo, daržininkė pamažu jų padidino iki septynių, o vėliau nespėjo nė pastebėti, kaip išsiplėtė visa plantacija. Tačiau kol ūkininkę ėmė tenkinti subrandinami vaisiai, teko paaukoti beveik šimtą daigų.

„Vieni nedygo, kiti sudygo, bet apipurškiau ir nudegė visi lapai“, – V. Rakauskaitė-Žukienė prisimena žinių stokos kartėlį. Tokius nutikimus ūkininkė laiko vertinga patirtimi, galėsiančia pasitarnauti ateityje.

„Žinosiu, ko nedaryti kitąmet“, – sako arbūzų augintoja.

Žinios atėjo per klaidas

Nors Bartkūnų žemė – nederlinga, molinga, arbūzams, mėgstantiems smėlį, ji tinka.

Rodydama į lauką šalia namo, V. Rakauskaitė-Žukienė juokiasi: nors ant žemės nugulę beveik trisdešimt arbūzų rūšių, jais neapsodinta nė aro – tarp lietuviško daržo gėrybių vos viena lysvė skirta šiems gražuoliams. Visas trisdešimt veislių ūkininkei sunku būtų išvardyti, tačiau ji mielai paglosto, aprodo savo mėgstamiausias – ‘Karoliną’ ir ‘Čarlstoną’.

Jas sodina jau ne pirmus metus. Iš pradžių Vilma turėjo apsišarvuoti kantrybe: arbūzai vis neaugdavę dideli, vos apelsino dydžio. Bandė auginti ir šiltnamyje, tačiau vis nesisekdavę. V. Rakauskaitė-Žukienė svarsto, kad persodindama daigą galbūt pažeisdavo pagrindinę šaknelę, nuo kurios ir priklauso, kiek vaisius užaugs. Vėliau pastebėjusi, kad arbūzai kur kas geriau auga didesniuose induose.

Vilma Rakauskaitė-Žukienė

„Tada daigas gerai išsivysto, tampa stiprus, yra vietos šaknims. O mažuose šaknys susiraito ir arbūzas nebeauga“, – dalijasi patirtimi daržininkė. Iš pradžių arbūzų daigus Bartkūnų gyventoja augina indeliuose, vėliau, maždaug gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, perkelia į atvirą gruntą. Nors vaisiai nėra įnoringi ir nereikalauja didelės priežiūros, jie ypač mėgsta vandenį, kurio kiekis iš dalies lemia ir vaisiaus dydį.

„Kas keturias ar septynias dienas reikia laistyti. Atsižvelgiame į orą, tačiau vienam augalui dažniausiai supilame vieną kibirą“, – sako ji. Anot moters, toks kiekis reikalingas norint užauginti didesnius vaisius.

Jeigu norisi mažesnių, dailesnių, užteks ir poros ar trijų litrų vandens. Vaisiaus dydis priklauso ir nuo rūšies.

Pasak ūkininkės, tikrai nepavyks pasigirti dvigubai didesniu arbūzu, jeigu apraše nurodyta, kad jis auga iki trijų kilogramų. Pati pašnekovė arbūzą rekordininką išaugino prieš kelerius metus. Tą kartą jis svėrė maždaug devynis kilogramus.

Arbūzų augintoja

Ir gėrimui, ir maistui

Jau nebe pirmus metus arbūzų lauke triūsianti Vilma sako šiemet panorėjusi išbandyti ką nors kita – ėmė spausti sultis. Iš dviejų arbūzų išspaudžianti apie pusantro litro sulčių ir jų akimirksniu nelieka. O ir palikti jų rūgti nėra prasmės, geriau, kaip sako, viską suvartoti.

V. Rakauskaitė-Žukienė juokauja: nors arbūzų sultimis pradeda kiekvieną rytą, atsisakyti įprasto maisto neketinanti. Priešingai, arbūzų sultys – it aperityvas, kuris sužadina apetitą.

Šviežias ir gaivus gėrimas, anot arbūzų mylėtojos, yra kuo puikiausias atsigaivinimo būdas karštą vasarą. Atsigėrus tokių sulčių, organizmas kaipmat atvėsta. Šiemet ji ketinanti išbandyti ir kitą arbūzų ruošimo būdą – rauginimą. Prisipažino susidomėjusi ir arbūzų saldainiais. Didele patirtimi galinti pasigirti Panevėžio rajono gyventoja pripažįsta iki šiol nežinanti, kaip išsirinkti arbūzą parduotuvėje, bet it nuluptus pažįsta savo lauke pūpsančius vaisius. Kalbas, kad į arbūzą reikia pabelsti ir paklausyti jo garso, pašnekovė laiko mitu. Anot jos, vaisius prinokęs ar dar ne, rodo kotelis.

„Prie arbūzo kotelio yra ūsas ir kai jis nudžiūsta, vadinasi, vaisius jau prinoko“, – atskleidžia V. Rakauskaitė-Žukienė.