Nuspėti, kur atsiras amarai, galima iš tolo. Tokių augalų ūglių viršūnėse susisuka lapai, dažnai deformuojasi patys ūgliai. Po tokius augalus noriai laksto skruzdėlės. Jeigu viską paliksite savieigai, lapai pasidengs cukringomis išskyromis, kuriose apsigyvens grybelis ir paviršius pradės juoduoti.
Amarai pavojingi dėl kelių priežasčių:
čiulpdami augalo sultis, iš jo atima jėgas;
pažeisti lapai ir ūgliai deformuojasi ir nudžiūna;
amarai sustabdo ūglių augimą, taip pat užkerta kelią kitų metų vaisių pumpurų formavimuisi;
cukringos išskyros užteršia lapų paviršių, vėliau prisideda dulkės ir grybelis;
amarai perneša virusines ir grybelines ligas;
amarų kolonijos gali visiškai sunaikinti jaunus augalus ir pražudyti iki trečdalio suaugusių medžių ūglių;
jeigu su amarais nekovosite, jie stipriai pakenks derliui.
Amarai nėra visaėdžiai. Tačiau jų taikiniu gali tapti gana daug kultūrų:
sode obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos;
darže pomidorai, agurkai, baklažanai, paprikos ir kitos daržovės;
dekoratyviniai medžiai ir krūmai: ievos, medlievos, aronijos, alyvos ir kiti augalai;
gėlės.
Ypač pavojingi amarai pavasario gale – vasaros pradžioje, kai jų skaičius pasiekia maksimumą. Kovoti su jais reikia kartą per dvi ar tris savaites, nes amarai iš kiaušinėlių išsirita kas penkias-šešias dienas. Tik taip įmanoma sutramdyti jų skaičiaus augimą.
Labai svarbu nepertręšti augalų azotinėmis trąšomis, nes tada augalai formuoja švelnesnius lapelius ir ūglius, kas amarams labai palanku. Taip pat atsargiai naudokite ir paprasčiausią mėšlą, mat jame labai daug azoto.
Reikia nepamiršti ir kovos su piktžolėmis, nes ant jų amarai veisiasi itin gausiai. Kovokite ir skruzdėlių – jos išnešioja amarus po visą sodą ir apsaugo juos nuo natūralių priešų.
Iš liaudiškų kovos su amarais priemonių puikiai užsirekomendavo svogūnų lukštų nuoviras, česnakų ar pomidorų lapų antpilas. Kai kurie sodininkai naudoja šiuos tris komponentus vienu metu.
