Pirmiausia sodininkas turi žinoti, kiek metų vienoje vietoje galima auginti tą patį augalą. Tai nulemia jo jautrumas jo paties šaknų išskiriamoms medžiagoms, kurios kaupiasi dirvožemyje. Yra tokių augalų, kurie išskiria kolinais vadinamas toksines medžiagas, stabdančias tos pačios rūšies augalų augimą. Labai jautrūs savo pačių išskiriamoms medžiagoms burokai ir špinatai. Kiek mažiau – moliūginių šeimos augalai, kopūstai, ridikėliai, ridikai, petražolės, salierai, žirniai ir morkos.

Kas vienoje vietoje gali augti ilgai

Savų šaknų išskiriamas medžiagas gerai toleruoja ir vienoje vietoje ilgai augti gali rugiai, kukurūzai, pupos ir porai. Tokie augalai kaip burokai gali tris metus augti vienoje lysvėje mišriame sodinime, tačiau negali – monokultūriniame. Tai paaiškinama tuo, kad kitų rūšių augalai sugeria ir apdoroja burokų išskiriamas medžiagas, neleisdami joms kauptis dirvožemyje.

Ne mažiau svarbus kolinų šaltinis – nukritę lapai ir negyvos augalų dalys. Ypač daug kolinų yra agurkų stiebuose, pomidorų ir paprikų lapuose, taip pat kopūstų, morkų, krienų ir saulėgrąžų lapuose. Taip pat jų daug piktžolių likučiuose, beje, šaknyse jų gerokai mažiau nei antžeminėje augalo dalyje. Visa tai turi įtakos dirvožemio nualinimui ir augalų sėjomainai, o ypač svarbu toms rūšims, kurių liekanų skaidymosi procese išsiskiria autointoksikaciją sukeliančios medžiagos. Šis reiškinys yra vaismedžių sodų problema. Obelys ir dauguma kitų vaismedžių priklauso šiai save apnuodijančių augalų kategorijai. Todėl jauno sodo nerekomenduojama veisti senojo vietoje. Taip pat nevertėtų jaunų vaismedžių sodinti tarp senųjų.

Kolinų kaupimasis – tai tik viena dirvožemio nualinimo priežastis. Kita, ne mažiau svarbi yra dirvožemyje susikaupę ligų sukėlėjai ir kenkėjai, būdingi toms daržovių rūšims, kurios kelis metus iš eilės auga toje pačioje vietoje.

Daržovininkystės instituto Vaichenstefene eksperimentai rodo, kad auginant gūžines salotas vienoje vietoje jų derlius kasmet mažėja. Aštuonioliktais metais jis siekia vos 46 procentus pirmojo derliaus. Priežastis slypi puvinio formavimesi. Tas pats galioja ir šakniniam salierui. Žiedinis kopūstas vienoje vietoje puikiai augo 46 metus, tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai dirvožemio reakcija artima šarminei (7,2 рН). Tokia reakcija neleidžia formuotis tam tikrų kopūstų ligų sporoms. Kitais atvejais jų plitimas žiedinius kopūstus sunaikintų.

Pirmaisiais nuolatinio agurkų, kopūstų, salierų, pomidorų, pupelių ir salotų auginimo metais dirvožemyje kaupiasi bakterinių ir grybelinių ligų sukėlėjai.

Kiekvienai daržovių rūšiai būdingi šakniniai ir lapiniai nematodai nuolat jas auginant vienoje vietoje tampa jų nelaime. Tarp kenkėjų labiausiai paplitę kopūstų, morkų ir svogūnų muselės. Kovoti su jomis įmanoma tik kaitaliojant kultūras.

Jeigu norite užkirsti kelią dirvožemio nualinimui, būtinai kaitaliokite daržoves, priklausančias įvairioms botaninėms šeimoms. Paprastai daržovės iš vienos šeimos turi vienodą kenkėjų ir ligų rinkinį, todėl jos kenkia konkrečiai šitai šeimai ir nekelia didelio pavojaus kitoms. Žemiau pateikiama ketvirta lentelė, kurioje nurodoma populiariausių daržovių priklausymas tam tikroms botaninėms šeimoms. Peržiūrėję šią lentelę sužinosite, kad į lysvę, kurioje pernai metais augo kopūstai, nevertėtų sodinti ridikų ir ropių.

Kokios daržovės kokioms botaninėms šeimoms priklauso

Bastutiniai (kryžmažiedžiai) Griežtis, lapinės garstyčios, visų rūšių kopūstai, sėjamoji pipirnė, valgomasis ridikas, ropė, krienas

Salieriniai (skėtiniai) Morka, pastarnokas, petražolė, salieras, krapai, kmynai, pankolis

Astriniai (graižažiedžiai) Visų rūšių salotos, cikorija

Burnotiniai Burokas, paprastasis runkelis, špinatas

Moliūginiai Agurkai, cukinijos, moliūgas, melionai, patisonai

Česnakiniai Visų rūšių svogūnai, česnakas

Bulviniai Pomidorai, paprika, baklažanai, bulvės

Ankštiniai Žirniai, pupelės, pupos, sojos

Valerijoniniai Salotinė sultenė

Rūgtiniai Rabarbaras, rūgštynės

Migliniai Kukurūzas

Dirvožemio derlingumas

Kitas svarbus veiksnys, lemiantis daržovių kaitaliojimą – jų įtaka dirvožemio derlingumui. Šis veiksnys įgauna ypatingai didelę reikšmę tais atvejais, kai atsisakoma naudoti dirbtines mineralines trąšas. Ekologiniame ūkyje maistinių medžiagų atsargos dirvožemyje daugiausiai papildomos tinkamai paruoštu kompostu ir kaitaliojant kultūras. Tokiu atveju svarbu žinoti, kokios būklės dirvožemį po savęs palieka kiekviena daržovė.

Kiekvienos kultūros svarbi charakteristika – maistinių medžiagų kiekis, kurį ji pasisavina iš dirvožemio per visą vystymosi ciklą. Nuo to priklauso, kiek išeikvojamos maistinių medžiagų atsargos ir kiek jų papildyti reikia nuėmus derlių. Priklausomai nuo to daržovės skirstomos į labai reiklias mitybai, mažiau reiklias ir gerinančias derlingumą. Prie labai reiklių priskiriami visi kopūstai ir salieras. Daržovės iš moliūginių šeimos (agurkai, cukinijos, moliūgas), bulvinių šeimos (pomidorai, bulvės, paprikos), visų rūšių svogūnai, visų rūšių salotos, špinatai ir kukurūzai užima vietą tarp labai reiklių ir mažiau reiklių. Dauguma šakniavaisių iš salierinių šeimos (morkos, pastarnokai, šakninė petražolė) ir bastutinių šeimos (ropė, valgomasis ridikas) priklauso mažiau reiklių daržovių kategorijai.

Vienos šeimos daržovės pasižymi labai panašiais mitybos reikalavimais, tad jeigu jos sodinamos viena po kitos toje pačioje vietoje, tai galiausiai baigsis dirvožemio nualinimu, nes jos reikalauja daugiausiai tų pačių mitybos elementų, kuriems pirmenybę teikia būtent šios šeimos atstovai.

Kas gerina dirvožemį

Kita dirvožemį gerinanti grupė – ankštiniai: pupelės, pupos, dobilai, liucerna, esparcetas. Jų šaknyse esančios gumbelinės bakterijos, absorbuojančios iš oro azotą, leidžia praturtinti dirvožemį. Be to, daugiamečiai ankštiniai (ypač liucerna), turintys gilią šaknų sistemą, sugeria mineralines medžiagas (kalį, fosforą, kalcį) iš gilių dirvožemio sluoksnių ir praturtina jomis viršutinį dirvožemio sluoksnį, kur vystosi daržovių šaknų sistema. Taip pat verta pridurti, kad daugiamečiai ankštiniai puikiai gerina dirvožemio struktūrą. Dėl aukščiau aprašytų savybių ankštiniai yra puikus pirmtakas daugeliui daržovių. Ankštinių gebėjimas kaupti dirvožemyje azotą plačiai naudojamas ekologiniuose ūkiuose, nes juose mineralinės azoto trąšos nenaudojamos.

Norint išvengti dirvožemio nualinimo, ekologiniame ūkyje kultūrų rotacija turi būti sudėliota taip, kad kiekviename plote per tris metus pasikeistų visų trijų grupių kultūros. Palankiausias štai toks eiliškumas: pirmaisiais metais sodinamos reiklios daržovės, antraisiais – ankštinės, kurios atkuria azoto atsargas ir pagerina struktūrą, o trečiaisiais – mažiausiai reiklios. Paskui viskas kartojama iš naujo.

Penkias dešimtis metų savo sklype eksperimentavusi Gertruda Frank rekomenduoja štai tokį dirvožemio derlingumo gerinimo ankštinėmis kultūromis metodą. Ankstyvą pavasarį ji pasėja pupas tose lysvėse, kuriose vėliau sodins maistinėms medžiagoms reiklias daržoves: agurkus, kopūstus, salierus, pomidorus. Pupos atlaiko šalnas iki -2 laipsnių. Šis metodas duoda teigiamą rezultatą tik tuo atveju, jeigu jūsų klimato sąlygose pupos spėja pražysti prieš tai, kai į jų vietą metas sodinti labiau šilumą mėgstančios kultūros daigus. Žydėjimo metu ant pupų šaknų susiformuoja gumbeliai, kurie atlieka dirvožemio praturtinimo funkciją. Pražydę ankštiniai nupjaunami, lapai ir stiebai paliekami dirvožemio paviršiuje kaip mulčias, o šaknys pūdamos atiduoda gumbeliuose sukauptą azotą. Kadangi pupos derliaus neduoda, o naudojamos jos kaip žemės trąša, tam tinka derlingumu nepasižyminčios rūšys. Svarbu, kad jos išsiskirtų greitu pradiniu augimu.

Dirvožemį gerina ne tik ankštiniai, bet ir daugelis kitų šeimų augalų, turinčių galingą ir gilią šaknų sistemą. Sunkius molingus dirvožemius teigiamai veikia ir jo struktūrą gerina kmynai, grikiai, linai, rapsai, soja.

Kaip didinti derlingumą

Siekiant palaikyti nuolatinį dirvožemio derlingumą būtina kaitalioti kultūras ir naudoti organines trąšas, daugiausia – kompostą. Visos būtinos maistinės medžiagos (azotas, kalis, fosforas, kalcis ir t. t.) į dirvožemį įterpiamos kaip organinės medžiagos kartu su kompostu. Todėl svarbu, kad jame visų šių medžiagų būtų pakankamai. Todėl reikia dirvožemį praturtinti tais augalais, kurie kaupia kurį nors elementą ir juo praturtina kompostą. Pavyzdžiui, grikiai kaupia kalcį, durnaropės lapai turtingi fosforo, tabako stiebai ir lapai – kalio, meliono lapai – kalcio, didžioji dilgėlė – geležies. Be to rekomenduojama kompostą papildyti nedidelį kiekį ramunėlių, kiaulpienių, kraujažolių ir ąžuolo žievės. Šie augalai skatina kompostavimą ir gerina komposto kokybę. Labai nuskurdintam dirvožemiui rekomenduojamas kompostas iš beržų ir gudobelės lapų.

Garstyčių ir rapsų mišinį tikslinga sėti siekiant pagerinti dirvožemį, nuskurdintą dėl mineralinių trąšų perdozavimo. Šalia komposto krūvų patariama sodinti beržus ir šeivamedžius. Jie ne tik savo šešėliu apsaugos kompostą nuo perdžiuvimo ir perkaitimo saulėje, bet ir savo šaknimis paspartins komposto brendimą.