Priprato prie vištų draugijos
Vištas auginti buvo įprasta, tad jų draugija džiugino.
„Nusipirkau tą vištą už 10 eurų, pritaikė nuolaidą (šypsosi, – red. past.). Iš tikrųjų to net neplanavau, tai buvo spontaniškas pirkinys. Vištas laikom jau kokį dešimtmetį. Vienu metu buvo 12 vištų ir gaidys Modestas. Pripratom. Taip laikėm keletą metų, bet kaime pasirodė kiaunė, kuri išpjovė ir mūsų, ir kaimynų vištas. Rasdavom kas kelios dienos po vieną papjautą, taip jas ir išnaikino.
Po to vištų nelaikėm gal metus, bet pamatėm, kad labai nepatogu. Pirmiausia, lieka visokių virtuvės atliekų, kurių nėra kam atiduoti, be to, liūdna. Praėjusį pavasarį iš turgaus parsinešiau dvi vištas, sakau, pabandysiu, gal tos kiaunės jau pamiršo kelią iki mūsų.
Jos dvi visą vasarą gyveno, bet rudenį vieną vis dėlto kažkas pagavo – ji dingo iš aptvaro.
Ypatingo joms aptvaro nestačiau, kai atsikraustėm į namą, jį rekonstravom, o ūkiniai pastatai liko seni. Buvo toks pastatas, kurio ienam gale ir buvo vištidė, padariau didelį aptvarą iš tinklo, jis statytas, kai turėjom 12 vištų ir gaidį, taigi ten pakankamai erdvu“, – pasakoja R. Sadauskas-Kvietkevičius.
Anot jo, likusi višta džiugino kasdien sudėdama po kiaušinį.
Sugundė žali kiaušiniai
Naująją vištą žurnalistas nusipirko to nė neplanavęs.
„Kovo pabaigoje nuvažiavau į Veisiejų turgų, buvo eilutė prie to pardavėjo, pasisveikinau, jis sako – įdomių vištų atsivežiau, jos žalius kiaušinius deda, gal nori nusipirkti vieną. Man pasidarė įdomu, pradėjau klausinėti, kiaušiniai kaip kiaušiniai, bet lukštas su žalsvu atspalviu.
Nusipirkau, parsinešiau, paleidau. Pirmas įdomus dalykas buvo, kad visada kai naujų vištų parsinešu, tos senosios jas skriaudžia, o su šita jos jau pirmą dieną kartu vaikščiojo, naujoji visiškai pritapo“, – stebėjosi pašnekovas.
Tačiau toliau, buvo dar įdomiau.
„Pas mus įrengta landa, kad jos galėtų vakare į vištidę pačios nueiti miegoti, o ryte – išeiti į aptvarą. Vieną rytą jos pasigedom, žiūrim – ji išėjusi į laisvę sodo gale. Tada nunešiau ją atgal ir įleidau į aptvarą. Vakare temsta, žiūrim, ji užskrido ant aptvaro ir įsitaisė miegoti ant tvoros. Pasirodė keista, ją nunešiau į vištidę.
Dabar niekur negaliu išvažiuoti, turiu vakare būti namie ir nunešti miegot vištą, kai pradeda temti. O dabar, kai ji suprato, kad nuo tvoros ją pasiekiu (pas mus tokie didžiuliai seni uosiai auga prie vištidės), ji užskrenda ant to uosio apatinės šakos ir ten užmiega. O tos šakos pakankamai plonos, bet ji kažkaip išsilaiko.
Kadangi aplink gyvena žvirbliai, uldukai, varnėnai, ji, matyt, susitapatino su laukiniais paukščiais ir dabar gyvena laisvą gyvenimą“, – pasakoja žurnalistas.
Be viso to, višta pasibuvusi laisvėje pati grįžta į aptvarą, kai užsimano lesti.
Senoji višta, kuri atsiradus naujajai gavo vyr. vištos vardą, gyvena įprastą gyvenimą ir kol kas iš tokio pavyzdžio nesimoko.
„Tikiuosi, kad ir naujajai vištai šie pomėgiai praeis. Jos paprastai nusipirkus tik po mėnesio pradeda dėti kiaušinius, gal ji subręs, vis tiek ir svoris padidės, gal tuomet nebeskraidys. Jeigu nuolat reikės ją nešioti, galbūt aptvarą teks dengti, – pridūrė pašnekovas ir patikslino, kad vištai sparnų nekirpo. – Man nesinori to daryti ir jos kankinti.“
Jis sako, kad kaimynų vištidėje apsilankius lapei ir išpjovus vištas, likę paukščiai ten nebenorėjo gyventi ir likdavo sode, o dalį laiko pratupėdavo obelyje. Galbūt taip ir naujoji višta bando apsisaugoti nuo plėšrūnų.