Milvidas Lialys aikštelėje Vilniaus g. 7C (už „Swedbank“) prekiauja jau antrus metus. Vyksta ir į Panevėžio žemdirbių turgų, pas žmones visoje Lietuvoje ir Latvijoje. Šį tą savo sodui iš jo pirko ir politikas Remigijus Žemaitaitis. Šiandien aikštelėje jau žydi magnolijos, persikai, nektarinai… Tiesa, žmonės sujudo tik neseniai – bijojo permainingų orų, šalnų. „Tačiau garantuoju 100 % prigijimą, visi medeliai – vazonuose“, – sako augintojas. Mados ir pomėgiai pastaruoju metu panašūs – perka žemaūgius medelius, persikus, abrikosus, vyšnias, skiepytus šeimos medžius. Kas neturi daug vietos, mėgsta „išlošti“ ir renkasi „dvigubus“, skiepytus, vaismedžius – obelis, trešnes. Taip pat ieško įvairesnių pasirinkimų, naudingų sveikatai, – šilkmedžių, barbarisų. Sodina ir bespygles gervuoges. Kalbant apie kainas, savininkas sako: „Kol kas yra taip, kaip yra. Vėliau reikės ką nors galvoti… O dabar juk ir žmonėms reikia pragyventi – viskas kainuoja.“
Turguje įvairiais tradiciniais lietuviškais augalais prekiaujanti ustukietė pastebi: „Yra daug gražių atsivežtų augalų, o vietiniai, žinote, neturi tokio vaizdo. Bet yra atsparesni. Juos perka tie, kurie tai vertina. Daug pati praradau, kai, vos tik atsiradus kokiai naujienai, prisipirkdavau. Tik jos ilgai neišsilaiko… Mano gryčia kampinė, traukia šiaurės vakarų vėjai… Sakau – jei pas mane išgyveno, tai visur išgyvens (juokiasi).“ Na, o kainos žmones visada šiek tiek gąsdina – tiek šįmet, tiek pernai: „Visiems viskas brangu. O kaimynės augalais juk mėgsta ir pasidalinti, bet aš pati, daug mokėjusi, negaliu atiduoti veltui… Rudenį jau iš pensijos pyliau kurą. Be to, daugiametę gėlę nusipirkęs, ją turės ne vienerius metus ir kitam duos. O vienmetę, ar turi pinigų, ar ne, vis tiek pirks – kapo tuščio nepaliks“, – svarsto prekeivė.
Štai našlaitėmis, raktažolėmis ir kitomis gėlėmis jau keturias dešimtis metų prekiauja pumpėnietė Janina. Jos bus paklausios iki Motinos dienos, o paskui, iki vėlyvo rudens, – chrizantemos. Trečiadienį jai dar tik trečias turgus – žmonių ne itin daug, bet anksčiau tokiu laiku geriau irgi nebūdavo: „Ši savaitė turi būt geresnė, o taip tai vangiai buvo“, – nusišypso. „Didelė pasiūla, o pirkėjų mažokai. Daugiau nei 50–70 centų kainos nekilo“, – atskleidžia.
Turgaus senbuvė – ir biržietė Regina Slavinskienė, namie puoselėjanti medelyną. „Dar srauto nepasijuto – orai buvo šalti, žmonės pirkti nenorėjo. Kai sušils, tikėkimės, kad pirks geriau. Dabar vienas kitas“, – pripažįsta. Kalbant apie augalų madas, didmiesčiuose dabar populiari tendencija – kelios pušaitės, bonsas ir veja, kuo mažiau priežiūros. Regionuose, tuo tarpu ir Pasvalyje, mėgstama sodus labiau papuošti – perka įvairesnius augalus. „Top“ prekė – tujos, taip pat mėgsta įvairias naujas gėlių rūšis. Tiesa, pirkėjai nori, kad augalai nebūtų imlūs darbo, ilgai laikytųsi, nebijotų šalčių. „Prieš Motinos dieną labai perka magnolijas – jos gražiai ir net du kartus žydi, nereikia dengti, ilgai gyvena“, – atkreipia dėmesį. „Kainos gi nekilo – tai mums kilo kaštai. Jei pasakysi, kad daugiau – nepirks niekas… Kainas laikome panašias, kaip ir pernai“, – atvirauja R. Slavinskienė.
Stabtelėjome prie medelyno Valakėliuose savininko Gintaro Varno. Jis atskleidžia, kad pavasarį populiariausi kaulavaisiai – trešnės, abrikosai. Juolab kad ir žiemos nebe tokios atšiaurios. Pirkėjų, augintojas džiaugiasi, – yra, pasvaliečiai apsirūpina būsimais vaisiais: „Juk reikia ko nors (šypsosi) – žmonės sodina vaismedžius, kaulavaisius. Judėjimo yra“. Į madą grįžta senosios veislės – antaniniai, ananasiniai, sieriniai obuoliai, iki gegužės mėnesio išsilaikantys cibuliukai. Naujovė Lietuvoje – ankstyvi sausmedžiai, jiems reikia minimalios priežiūros. „Kainų daug nekeliu. Reikia išlaikyti pirkėją. Nuo pernai nedaug pakilo. Man svarbiausia klientai – jei jų yra, išgyvensiu“, – pripažįsta G. Varnas. Galų gale – juk ekonomika svyruoja nuolat, o klientai lieka tie patys.
Jau galima įsigyti ir braškių daigelių. Šįmet jais pirmą sykį prekiauja kaimynai iš Biržų – „Suosto uogos“ savininkai. „Na, jau tikimės – saulutė išlindo, šyla, žemė gerėja“, – su šypsena sako pardavėja. Veislių populiarumas, mano, priklauso nuo augintojo, nuo žmogaus. Labiausiai pasvaliečiai mėgsta saldžiausias, blizgiausias uogas. Pamini veislę „Rumba“, taip pat ankstyvąsias, kvapnias „Flair“. Na, o kainą paliko tokią pačią, kaip ir praėjusiais metais. „Labai nesinorėjo pakelti, nors ir jaučiasi – brango durpės, paletės, kilo atlygis… Bet nesibranginome. O ir ant daigelio taip nesijaustų, gal tik kokie penki centai“, – atskleidžia. Bus matyti, kiek šįmet kainuos uogos…
