Šis tekstas jau buvo skelbtas Delfi. Dabar papildytas ir atnaujintas.
Vienas patarimas skamba taip: „Baltalksnio šakelės. Susmulkinti, įkasti į lysves, apibarstyti gausiai lysvėje, prismaigstyti.“
Tačiau ne viskas taip paprasta. Oponentai siūlo griebti save į nagą ir nepersistengti su daržovių priežiūra: „Išpurenta, perkasta ir išravėta dirva yra ideali terpė kenkėjams daugintis. Kurkliai lizdus suka paviršiuje, kur šiltesnis dirvožemis. Jūsų daržo augalai sukelia pavėsį kurklių lizdui, todėl išlenda ir nukerta jauną sodinuką. Tik mulčiavimas padės, na nebent dar chemija.“
Tai, kad mulčiavimas gana veiksminga priemonė pastebi ne vienas daržininkas:
„Nesudaryti jiems palankių sąlygų. T. y viską mulčiuoti, neturėti kompostinės (pernai, pamačiau kurklių rojų kompostinėj, reiks ardyti), kiek įmanoma įvairovės daržuose, arba net keliose vietose. Gegužė jų tuoktuvių metas, tai vakarais dažnai į dirvos paviršių išlenda. Svarbiausia jie mėgsta gerai įkaitintą dirvožemį. Kol kas mulčiavimas padeda.“
Tačiau kovinė tautos dvasia ties mulčiumi nesustoja: „Įpilkite alaus i plastmasinį butelį, uždėkite marlę ir įkaskite į tą vietą kur kurklių yra. Kurklius traukia alaus kvapas, jie sulenda, išsipučia ir išlįsti negali, išbandyta, pasiteisino.“
Yra ir kitokio pobūdžio radikalumų: „Žuvies jie nemėgsta, po pomidorais pakasu karosų tai nelenda, dar silkių sūrymo pyliau į urvus, pabėgo pas kaimynus, na dar kurmiukų, kurie kurklius mėgsta, turiu.“
Žuvis ir kurkliai nedera, tą ir kita daržininkė patyrė: „Padeda žuvų miltai. Sodindama daigus, įberiu žuvų miltų ir apibarstau aplink daigą. Tai gera trąša, ir apsauga. Bent jau man pasiteisino.“
Kaip rašoma apie juos „Wikipedia“ puslapyje, kūnas stambus, 35–55 mm, tamsiai rudas. Galva didelė, apsaugota chitininio šarvo. Kiaušdėties nėra. Cerkai ilgi. Pilvelis beveik 3 kartus ilgesnis už krūtinėlę, rudas. Kojos stiprios, priekinės – rausiamojo tipo. Antsparniai trumpi (apie 1,5 cm), sparnai ilgi, sulankstyti ir sudėti virš pilvelio, išsikiša už jo galo. Kurkliai gerai skraido, kartais nuskrenda iki 8 km.
Gyvena žemėje rausdamas urvus ir žalodamas požemines augalų dalis. Kenkia daržovėms, šakniavaisiams, daigynams. Dažnas lengvesnėse ir drėgnose dirvose.
Kurklys – visaėdis (polifagas), maitinasi šaknimis, šakniavaisiais, taip pat ir sliekais, lervomis, kitais vabzdžiais. Nimfos daugiau augalėdės.
Pavasarį, gegužės mėnesį, kai įšyla žemė, kurkliai pradeda poravimosi sezoną, kuris trunka iki birželio galo. Patinėliai kurkia išlindę iš urvų, kartais urvuose, dažniausiai drėgnose vietose. Kad sustiprintų garsą, jie išrausia piltuvėlio formos urvus, kurie veikia kaip stiprintuvas. Tyliomis naktimis kurkimas girdimas iki 1 km atstumu. Patelės skraido ieškodamos kurkiančių patinų, poruojasi.
Kiaušinius deda specialioje kameroje arti žemės paviršiaus, kad įšildytų saulė. Po 1–2 savaičių išsirita 4–5 mm ilgio nimfos, kurios yra tarsi suaugėlių kopijos, tik be sparnų, ir šviesesnės. Patelė saugo lizdą su kurkliukais ir juos prižiūri iki pirmo nėrimosi.
Nimfos auga besinerdamos, pereina 7–8 ūgius (laikotarpius tarp nėrimųsi). Nimfos auga 2–3 metus, paskutiniais metais rudenį arba pavasarį išsineria, tapdamos suaugėliais.
Kurkliai žiemoja iki 1–1,5 metro gylio urve, sausose vietose. Žiemoti kartais pasirenka mėšlo krūvas, ten kartais ir kiaušinius sudeda.
Kurkliai beveik visą gyvenimą praleidžia po žeme, išlenda tik naktį ar poravimosi metu. Urvų struktūra tokia, kad kilus pavojui kurklys iš paviršinių maisto ieškojimo urvų galėtų greitai patekti į giluminį urvą, einantį žemyn. Kiekvienas kurklys turi bent 1 giluminį urvą, kuriame slepiasi, šalia jo kurkia ir deda kiaušinius. Suradus gilyn einantį urvą kurklį nesunku pagauti gyvą.
