Šiuo metu populiarėja pakeltos lysvės, įrengtos vadovaujantis paprastesne schema, tačiau labiau nutolusios nuo permakultūros principų, DELFI portalui „Namai ir sodas“ aiškino Latvijos Sodininkystės instituto mokslinės tarybos pirmininkė Liga Lepsė. Tačiau ji pažymi, kad raktas į sėkmę, vis dėlto, yra gerai apgalvotas projektas, nes priešingu atveju aukšta lysvė atneš daugiau problemų nei naudos.
Paprastas pakeltas lysves galima įsirengti ir pavasarį, teigė L. Lepsė. Lysvės karkasas gaminamas iš lentų. Pirmąjį sluoksnį turi sudaryti žvyras (jei lysvės yra aukštos ir jas reikia pakelti aukščiau, tačiau dirvožemio ištekliai riboti), tuomet dedami šiaudai ir žolė. Tačiau ji nerekomenduoja kloti ypač storo žolės ar šiaudų sluoksnio, nes skaidydamiesi jie sunaudoja daug azoto.
Po to klojamas perpuvusio mėšlo arba gero komposto sluoksnis, o tada beriama mažiausiai 20 – 30 cm durpių substrato arba dirvožemio. L. Lepsė pažymi, kad durpių substratas greičiau išdžiūsta, todėl jį reikėtų maišyti su dirvožemiu arba kompostu. Tokio tipo pakeltas lysves ji rekomenduoja mulčiuoti nupjauta žole, o jos sluoksnis turi būti ne storesnis kaip penki centimetrai, kad netrukdytų oro apykaitai. „Mulčiavimas ypač svarbus vegetacijos periodo pradžioje. Vėliau, augalams augant, jie patys pridengs viršutinį žemės sluoksnį, todėl jis mažiau džius ir perkais“.
Tačiau L. Lepsė skeptiškai vertina pakeltų lysvių naudą, jei sode pakanka vietos ir kokybiškos žemės tradicinėms lysvėms, o fizinės galimybės neriboja žmonių gebėjimo lankstytis, prižiūrint lysves ir nuimant derlių. Kitas dalykas, kai kalbame apie permakultūrą. Tuomet labai svarbu kokybiškai paruošti pakeltas lysves, kad jos sudarytų tinkamas sąlygas augalams ne vieną sezoną.
Pasak Latvijos kaimo konsultavimo ir švietimo centro vyresniojo sodininkystės specialisto Mario Narvilo, norint įsirengti efektyvias pakeltas lysves pagal permakultūros principus, pirmasis jų sluoksnis turėtų būti drenažinis ir sudarytas iš sode turimų medienos medžiagų, pavyzdžiui, nupjautų šakų. Stambesnės šakos turėtų būti dedamos apačioje, smulkesnės – viršuje. Po to eina lengvesnės organinės medžiagos, pavyzdžiui, lapai, šienas, kompostas, tuomet – mažiausiai 30 – 40 cm storio dirvožemio sluoksnis. Viršutinį žemių sluoksnį patartina papildomai praturtinti kompostu arba perpuvusiu mėšlu, o pačiame lysvės dugne – dar prieš drenažo sluoksnį – pakloti tinklelį, kad į lysvę nepatektų graužikai.
„Kiekvienas iš šių sluoksnių užtikrina lėtą kaitinimo procesą. Kietesnės dalys turi daugiau anglies, todėl kuo daugiau kietųjų sudedamųjų dalių, tuo daugiau pastangų reikia medžiagoms skaidyti, o tai reiškia, kad maistinės medžiagos skaidosi tolygiau. Taip mes dirbtinai sukuriame natūralų irimo sluoksnį, kuriame procesai vyksta tolygiai kelis sezonus, ir tam, kad lysvė funkcionuotų, nebereikia dėti papildomų maistinių medžiagų“, – aiškino M. Narvilas.
L. Lepsė pažymi, kad dėl to pakeltų lysvių įrengimas ir tinkamas valdymas tampa sudėtingesnis: „Visų pirma, pats įrengimo procesas turi būti protingai suplanuotas. Mano nuomone, lysvės turėtų būti kuo didesnės: kuo žemesnė ir siauresnė lysvė, tuo labiau nuo mūsų priklausys jos drėgmė ir temperatūra. Erdvesnės lysvės bus mažiau jautrios išoriniam poveikiui ir pasižymės geresnėmis buferinėmis savybėmis. Mano nuomone, jos turėtų būti bent 1 m aukščio, kad jas būtų lengva prižiūrėti, ir bent 1,5 m pločio, kad prie jų būtų lengva prieiti iš abiejų pusių. Jei lysvė bus įrengta prie sienos, ji turėtų būti tokio pločio, kad tolesnį jos kraštą būtų galima lengvai pasiekti rankomis“, – teigė L. Lepsė.
